Tikiu

Nuo seniai, nuo senų senovės tikiu į dievą ir jėzų kristų, ir šventą dvasią ir šventą mariją. Visada tikėjau. Visada žinojau, netgi viename savo kūrinyje, kuris vadinasi "Žalčio siuita" ir jį galima aptikti mano dnr, aprašiau pasaulio sutvėrimą, kaip jį ir vaizduoja sen. testamentas.
Ypatingai pasitikiu ta vieta, kai užsimenama apie marijos nekaltą prasidėjimą. Ir iš tikro mokslas vėliau įrodė, kad marija visą gyvenimą buvo nekalta, net ir pagimdžiusi jėzų. Prieš kurį laiką Jeruzalėje buvo atrasti marijos palaikai, liudininkų ir DNR pagalba atpažinti, ir neginčyjamai įsitikinta, kad nekaltybės plėvė nėra ir niekada nebuvo perplėšta arba kaip nors sutaisyta, sulopyta ar susiūta. Ji taip ir gulėjo tarp dubens kaulų nepaliesta, gal tik per šimtmečius kiek susiraukšlėjusi ir apdulkėjusi, bet iš pažiūros visai kaip nauja. Apie tai galite pasiskaityti Niujorko nacionalinėje bibliotekoje, katalikybės archyvuose, 7 skyrius, 10 lentyna.
Kitas mane labai paveikęs stebuklas yra mano paties išgijimas. Būdamas vaikas ir kieme su draugais žaisdamas karą nukritau nuo garažo ir susitrenkiau į akmenį galvą. Po to iškart apakau. Visiškai. Kadangi visą gyvenimą ir iki tol buvau tikintis, tai nepaliaujamai meldžiau dievą grąžinti man regėjimą. Bėgo metai. Mano religingumas nė akimirkai nesudrebėjo, aš nenustojau melstis ir prašyti dievo akių šviesos. Ir po 9 metų, 9 mėnesių, 9 savaičių ir 9 dienų, 9 valandų, 9 minučių ir 9 sek. įvyko stebuklas, aš praregėjau. Visi tie į krūvą susidėję devynetai privertė dievą nusilenkti mano prašymams ir jis padarė man malonę.
Meldžiuosi 4 kartus dienoje: ryte pusę 8 einu į gretimai esančią bažnyčią, 12 val. per pietų pertrauką meldžiuosi ir pietauju (sumuštiniai su kava termose) kitoje, po darbo apsilankau dar vienoje, o prieš miegą susikuriu mišias savo namuose. Turiu dvi kanarėles, jos man pagieda, o aš savo ruožtu perskaitau joms pamokslą, nes jos vienintelės mano klausytojos.
Taigi, kaip matot, esu giliai tikintis ir tikiu, kad pagaliau nuo manęs atstosit.