Tiek čia to vasario

Labas, mažai snieguotas ir nebaisiai šaltas vasari! Tai turbūt vienetinių Užgavėnių kaukių gaminimo metas. Pamenu, būdavo reikalų, nervų, libdymų, dažymų, kruopštumo, kantrybės... Fuck it! Nesižaviu, nesu tų laikų fanatas. Labai sunku jauniems besimokantiems, turbūt sunku senatvėje, kai net spaudos ar pensijos laiku nepristato ir reikia eiti kančių kelius, minti įstaigų slenksčius, savo pretenzijomis, piktumais, šūkaliojimais, sirgimais vesti iš kantrybės niekuo dėtus darbuotojus. Pagarba visiems, kas kovoja klientų aptarnavimo priešakinėse fronto linijose. Tokios kovos psichinės ar fizinės sveikatos neprideda, žmogaus geresniu nepadaro ir tos pozicijos visuomenėje nėra vertinamos. Liūdna, bet gal kaip nors... Iš paskutiniųjų... O šiaip tai yra vilties! Veiksmas vyksta, šešis apgedusius jau sutvarkė, laukia septintas, kiek sudėtingesnis atvejis, bet ne beviltiškas... Kai sekasi – tai ir akcijų pardėse užtaikau, o jau ir kai kurie praėjimai laisvi... Tai turbūt atsikimšiu mylimo tuno skardinę,  šviežaus agurko, plikytos duonos, arbatos su citrina, įsijungsiu futsalo ketvirtfinalio transliaciją, nes poezijai azarto šįvakar visai nėra. Ai, beje, paskutinis eksperimentas nutrūko ties maždaug 40 diena. Iki pavasario.