Šnekančios Tau

Kaip segtukų žiogais trapų stiebą nusėjo,
Meilės medis sujudo prasminga vijoklio vėsa,
Šiam gličiam vakare mes ilgais sakiniais patylėję,
Pakartojom daug sykių tik vieną iš žodžių – klaida.

Gerk kaip midų sakais išlašnojusį trapų kamieną -
Kaip prieš mirtį herojus paprašęs stiklinės vandens,
Negalvodamas imk šitą valandą, laiką, še dieną,
Nes sausra lyg liga be manęs ištroškinusi gels.

Nesusiliečia rankos, norėjusios glausti viens kitą,
Nenunyksta laipteliai, kuriais į tave palipau,
Mano ašaros sunkios nuo nerimo sapno sulipę,
Pasislėpusios nuo realybės, bet šnekančios Tau