Šneka į pagalvę

Aš eilių nerašau – tegu rašo garbaniai poetai –
Tik šneku į pagalvę, rimuoju dienas ir naktis.
Kartais noriu į stalčių sukraut, neberasdama vietos:
Ar į žmones paleist, kad galėtų tenai pasiklyst.
Jau tokia prigimtis - ištylėtas frazes palydėti
Ir pamojus ranka įtikėti, kad jos nebegrįš.
Vis sijoju žodžius pro seniai surūdijusį rėtį
Ir tikiu, kad juos atrenka mano bemiegė naktis.
Aš eilių neturiu – tartum sniegas į žemę pabiręs
Jos ištirpsta staiga, kai atšyla kietieji ledai.
Jei sugrįžta nematomos – pačios patamsy prabyla,
Kai šėlioja po sielą plėšrieji gėlos vanagai.