Taip lengva pasislėpus už ekrano,
Nematant nei sielos, nei akių
Užpilti purvo praskiesto pykčiu.
Ir nieks galiausiai nepajuto
Kaip menas virto purvo spa.
Saujelė man -
Dvi saujos tam, anam.
Ir žiūrim pro tvartelio langą,
Kad gal jau ir patiems nebesmagu.
2025-07-02 23:53
Na pernelyg kreivas šis eilėraštis, tai gal geriau lieka čia. Smagu, kad radot sau artimų minčių jame.
2025-07-02 19:05
Įkelkite tai visų paskaitymui. Įkelkite į "savo namus" Tai liūdnas, bet taiklus pastebėjimas apie šiuolaikinę vertinimo kultūrą internete. As ne apie konstruktyvią kritiką... Perskaičiau... Nejauku – ne nuo Jūsų žodžių, o nuo to, kaip tiksliai jie atspindi tai, ką kartais teko/tenka pajausti ne vienam.. kiek liko "užvertų namų".. Ne vien tų, kurie bandė rašyti, jau tikrai rašančių... Ne kiekvienas turi akmeninį kiautą... Ačiū, kad rašote ne tam, kad įtiktumėte, o tam, kad būtumėte. Ar išbūsite, ar neliks dar vienų namų užvertos durys?...Tiesiog būkite. Rašykite. Net jei aplink tyla – ji nereiškia abejingumo.