Pakirdusi užsidegiau žvakelę širdyje
Ir į Tėvynę tyliai pažvelgiau pro ją.
Regiu, pražydę vienišuos languos lyg gėlės
Vilties mažytės skaudžios kibirkštėlės.
O juk kadais turėjom didžią viltį
Iš pelenų lyg Feniksai pakilti,
Dabar tik plėnys plaikstos pasikėlę...
Svetur mūs sūnūs, dukros, anūkėliai...
Bet, kol ugnelė plasta širdyje,
Prašau likimą, kad išsaugotų
Bent ją.