sapno kalba

rašau sapne, kada viduj Sachara,
kada drėgnais lašeliais laša žodžiai,
išnirę iš gilios nakties oazės,
iš tylumoj sustingusios paguodos.
turbūt tada išsiveržia fontanais
pasenusios, raukšlėtosios eilutės-
be įmantrių poeto frazių meno:
tiesiais keliais klajojančios po būtį.
dedu taškus ir daugiaprasmius ženklus,
kiekvienoje eilutėj šaudo laikas
ir tąsyk prieš akis kraujuoja karas,
net žodis tą minutę žodį vaikos.
pasiveja, pravirksta, sako maldą,
nes tam sapne tikėjimas sugrįžta
ir vis kartojas reginiais kas kartą -
o be sapnų žmogus tiesiog numiršta.