ruduo

man sakė - jei nori pakeisti pasaulį, pirmiau keisk save.

Aš keičiausi. Sąžiningai judėjau į priekį, atgal, į dešinę, Rytus, Vakarus (ar Naktis?), bet nestovėjau vietoje. Nestoviu ir dabar.

Mąstau, ar tai nėra didžiausia mano klaida.

Praėjusį penktadienį nusikirpau ilgus plaukus. Gėjiškam kirpėjui sakiau, kad noriu šukuosenos kaip pas jauną David'ą Bowie. Ko gero nesuprato, nes apkirpo maždaug kaip "emo"... Nesvarbu, plaukai ne pirštai - ataugs.

Jaučiu, kad ateina dar viena permaina. Girdžiu, kad krisdami ant šaligatvio auksu skamba medžių lapai, valytojai po nosim burba keiksmažodžius, be perstojo juos šluodami, kišdami į maišus. Juos sukrauna į sunkvežimius ir veža į kažkokį mistinį lapų kapinyną.
Mano vaikas įsibėgėjęs įlekia į lapų krūvą, kikena, jo plaukučiai spindi auksu.
Išsigąstu, kad lapų krūvoje nebūtų sudaužyto butelio šukių.

Man patinka ruduo.

Ruduo dvelkia naujienomis, kava, obuoliais, neprirašytais popieriaus lapais, nematytomis auditorijomis, kur susirenka entuziazmo pilni studentai.
Ruduo kvepia naujomis vonios putomis, nuovargiu, kaip pajunti anksti ateinančias sutemas ir vilnoniu paltu, kurį išsitraukei iš tolimiausio spintos kampo. Pajunti, kaip buvai jo pasiilgusi.
Rudenį paprasta apkabinti žmones. Nes tada, ne taip, kaip vasarą, nebejauti kūno šilumos per ploną audeklą - prie geismo pavojingai priartinančios ribos. Užtai įsikniaubti į kito žmogaus pūkuotą šaliką malonu ir nepavojinga.

Rudenį slepiuosi. Nenoriu sustoti, pažiūrėti į save, ir paklausti ką veikiu šiame pasaulyje. Ne dabar. Vis dar atrodo, kad nuveikiau vienoje vietoje per daug, kitoje per mažai.

Nusimezgiau juodais ir baltais dryžiais juostuotą šaliką - kad prisiminčiau, jog ir gyvenimas lekia juodais ir baltais dryžiais. Vis geriau negu visą laiką pilkas.

Vakare su vaikučiu šokam pagal "The Rise and Fall of Ziggy Stardust".
Mažius man šypsosi ir mes kartu dainuojam.

Pamąstau, kad visas gyvenimas priklauso nuo požiūrio kampo.
Pasižadu sau daugiau visiems šypsotis.

Šypt.

Žinau, kad ateina kažin kokios didelės permainos, tarsi įsibėgėjantis traukinys, kaip senovės tiranozauras, dideliais šuoliais lekiantis prie grobio.
Žinau. Ir laukiu.

Krištoliniame rudens ryto ore skamba tolima tolima daina.