Pradžios knyga

Pradžioje buvo tik du Kosminiai Klounai: geras ir blogas. Jie buvo visur ir visada. Vieną kartą jie susimušė, trenkė kaktom, pažiro žiežirbos ir taip atsirado galaktikos, žvaigždės, planetos, o tame tarpe - ir mūsų Žemė. Vėliau Klounai stebėjosi, kad visi dangaus kūnai labai panašūs į jų nosis. Jie manė, kad tai ypač šaunu.

Pirmiausia jie nusprendė apgyvendinti Žemę. Sukūrė žmogų iš komposto ir pavadino jį Adolfu. Jie pamatė, kad Adolfui labai liūdna, taigi sukūrė jam šunį. Pavadino jį Vafliu.

Klounai leido Adolfui vedžioti šunį kur tik tas norėjo, tik uždraudė tai daryti tarp keturių ir penkių valandų vakaro - tokiu metu Klounai paprastai geria arbatą. Tačiau vieną kartą Vaflis neiškentė ir nusišlapino. Klounai baisiausiai perpyko, išlupo Adolfui vieną šonkaulį ir sušėrė jį Vafliui. Tuomet sutrypė visą Adolfo bulvių lauką, paliko Žemę, ir daugiau niekuomet čia nebegrįžo.

Adlofas susilaukė daugybės palikuonių, taip atsirado žmonija.

Pabaigos knyga

Bet Kosminia Klounai pažadėjo vieną dieną sugrįžti. Jie bus ginkluoti ugnies kalavijais ir patrankomis. Išžudys visus netikėlius Adlofo palikuonis, ir tik 1024 žmonės liks gyvi. Jie visi keliaus su Kosminiais Klounais į Amžinąjį Kosminį Cirką, kur linksmybės trunka... ir taip aišku - amžinai.

Ką reikia daryti, kad būtum tarp tų 1024-ių?

Tau nereikia nieko daryti  Gerasis Kosminis Klounas tave jau išgelbėjo - padarė 1024 atsispaudimus. Tau tereikia prrimti šią jo dovaną, ir patikėti abiem Kosminiais Klounais.

Ką daryti jeigu negaliu patikėti?

Paprasta: tikėjimas ateina tik iš Klounų. Jei tu netiki, reiškia, Klounai tau nedavė tikėjimo. Jie taip tave baudžia už tai, kad jais netiki. Tu tiesiog turi paprašyti kad jie tau suteiktų tikėjimą.

Kokie Kosminių Klounų egzistavimo įrodymai?

Žmogau: apsidairyk aplink - jų pilna  Planetos ir žvaigždės - apvalios, vandens ciklas Žemėje sukasi ratu, mėnesinės - cikliškos ir taip toliau... Ir Klounų nosys yra apvalios, ir Cirkas apvalus. Argi tai ne puikus įrodymas?

Kitas įrodymas - kad mes turime savo cirkus ir savo klounus. Argi galėjo žmonės patys sugalvoti tokį dalyką? Ne!

Ir galiausiai, pagalvokite: iš kur viskas atsirado? Argi tai ne puikus Kosminių Klounų egzistavimo įrodymas?

Šalta šalta šalta.
Peršalom visi draugiškai.
Šiandien vietoje kavos ir maisto teko pirktis vaistų nuo gerklės skausmo.
Blia.
Kost kost krenkšt šnirpšt.

man sakė - jei nori pakeisti pasaulį, pirmiau keisk save.

Aš keičiausi. Sąžiningai judėjau į priekį, atgal, į dešinę, Rytus, Vakarus (ar Naktis?), bet nestovėjau vietoje. Nestoviu ir dabar.

Mąstau, ar tai nėra didžiausia mano klaida.

Praėjusį penktadienį nusikirpau ilgus plaukus. Gėjiškam kirpėjui sakiau, kad noriu šukuosenos kaip pas jauną David'ą Bowie. Ko gero nesuprato, nes apkirpo maždaug kaip "emo"... Nesvarbu, plaukai ne pirštai - ataugs.

Jaučiu, kad ateina dar viena permaina. Girdžiu, kad krisdami ant šaligatvio auksu skamba medžių lapai, valytojai po nosim burba keiksmažodžius, be perstojo juos šluodami, kišdami į maišus. Juos sukrauna į sunkvežimius ir veža į kažkokį mistinį lapų kapinyną.
Mano vaikas įsibėgėjęs įlekia į lapų krūvą, kikena, jo plaukučiai spindi auksu.
Išsigąstu, kad lapų krūvoje nebūtų sudaužyto butelio šukių.

Man patinka ruduo.

Ruduo dvelkia naujienomis, kava, obuoliais, neprirašytais popieriaus lapais, nematytomis auditorijomis, kur susirenka entuziazmo pilni studentai.
Ruduo kvepia naujomis vonios putomis, nuovargiu, kaip pajunti anksti ateinančias sutemas ir vilnoniu paltu, kurį išsitraukei iš tolimiausio spintos kampo. Pajunti, kaip buvai jo pasiilgusi.
Rudenį paprasta apkabinti žmones. Nes tada, ne taip, kaip vasarą, nebejauti kūno šilumos per ploną audeklą - prie geismo pavojingai priartinančios ribos. Užtai įsikniaubti į kito žmogaus pūkuotą šaliką malonu ir nepavojinga.

Rudenį slepiuosi. Nenoriu sustoti, pažiūrėti į save, ir paklausti ką veikiu šiame pasaulyje. Ne dabar. Vis dar atrodo, kad nuveikiau vienoje vietoje per daug, kitoje per mažai.

Nusimezgiau juodais ir baltais dryžiais juostuotą šaliką - kad prisiminčiau, jog ir gyvenimas lekia juodais ir baltais dryžiais. Vis geriau negu visą laiką pilkas.

Vakare su vaikučiu šokam pagal "The Rise and Fall of Ziggy Stardust".
Mažius man šypsosi ir mes kartu dainuojam.

Pamąstau, kad visas gyvenimas priklauso nuo požiūrio kampo.
Pasižadu sau daugiau visiems šypsotis.

Šypt.

Žinau, kad ateina kažin kokios didelės permainos, tarsi įsibėgėjantis traukinys, kaip senovės tiranozauras, dideliais šuoliais lekiantis prie grobio.
Žinau. Ir laukiu.

Krištoliniame rudens ryto ore skamba tolima tolima daina.

Meilė - kaip seilė. Spjaudais, spjaudais, bet vėl prisigamina pastoviai...

Juodesys yra juodesys, ką čia bepridursi. Geras žodis, širyt sugalvojau.

Taip jau yra...
|Osenj vechna|

VALIO

Lėksim lėksim į Menuo Juodaragį...

VISKAS  BUS GERAI!
"notanga"

Meška su lokiu
abu labu tokiu

Meška su lokiu
abu labu tokiu
MEŠ - KA!
("Žalvarinis")

Šiandien šią dainelę su vaikučiu kartu sudainavome gal pusę šimto sykių.

"Več'na molodoj, več'na pjannyj..."

įstrigo, blin...