Princas ir Monstras

Princą vargino įprotis veikti tik
Pagal akivaizdžiausius impulsus.
Jis galėjo įsivaizduoti savotišką
Revoliucinę meilę ir įtarė, kad jo
Žmonos galėjo būti daugiau nei
Vien malonės, puoštos mėlynu
Dangumi ir turtais. Jis norėjo
Tiesos, visiško troškimo ir
Pasitenkinimo valandų. Nesvarbu,
Ar tai pamaldumo nukrypimas,
Ar ne, jis viso to norėjo. Bent
Jau jis troško tai sužinoti. – Visos
Su juo gulėjusios moterys buvo
Nužudytos. Skerdimas Grožio Sode.
Jos palaimino jį po ašmenimis.
Jis neieškojo pakaitalų. – Tačiau
Moterys vėl pasirodė. Jis nužudė
Visus savo pasekėjus, po medžioklės
Ar išgertuvių. – Niekas nenustojo juo
Sekti. Jam buvo malonu perpjauti
Gerkles retiems žvėrims. Jis padegė
Rūmus. Jis puolė ant žmonių ir juos
Suplėšė. – Tačiau minia, auksiniai
Stogai, gražūs žvėrys: viskas liko.
Ar galima džiaugtis pražūtimi,
Atjaunėti žiaurumu? Jo žmonės
Nesinervino. Niekas neprieštaravo.
Vieną naktį, jis šuoliavo aukštai
Savo balne. Priešais jį pasirodė
Monstras, neapsakomo, nepalyginamo
Grožio. Pabaisos veidas ir guolis reiškė
Sudėtingą, daugialypę meilę; neapsakomą –
Net nepakeliamą – laimę! Princas
Ir Monstras visiškai išnyko vienas
Kitame. Kaip jie galėjo nuo to
Nenumirti? Jie išėjo kartu. Tačiau
Princas pasimirė savo rūmuose,
Būdamas senyvo amžiaus.
Princas buvo Monstras.
Monstras buvo Princas.
Mūsų troškimams trūksta
Vidinės muzikos…