Paveikslai. Jie nekalti, tačiau apsėsti

Šuniui pranešu, kad kaimynus
aplankė marga katė, o pats tyrinėju
paveikslą, ne tą esantį už sienos,
tautodailišką. Kitą.
Tarp bandančio visa aprėpt, o
kartkartėm į pieno putos vandenų
baltį žvelgiančio ir kelių individų,
kurių vienas paskum save traukia
didelę žiurkę, kitas pusiau
pasisukęs, su riesta panašia į ilgą
pelės uodega ir juodais, lyg labai
tamsiūs akiniai veizolais žvelgia
kur tai virš galvos tam,
tempiančiam žiurkę, vyksta
nuolatos. Kitų veikėjų gausa ir jų
veiksmai nestebina, mat jie
neišprūsta iš bendro paveikslo, kur
driskius mėlynu sijonu pasilenkęs
ties kažkuo, ko spalva tokia pat kaip
jo drabužio ir atrodo, kad jo galva yra
aštunkojis. Kitas viena ranka kiša
kiaulę į žiotis plačiai prasižiojusiam
vienaragiui, dėl visa ko dešinėje
laikydamas lazdą, jei kiaulė imtų vėl
priešintis ar vienaragis nespėjęs
pajust soties kėsintųsi į jo rankas,
o gal į jį patį. Tačiau kiaulė priešinasi
menkai, nes ir pati yra menka, tik jos
kojos vos remiasi į viršutiniąją žiočių
dalį veik jų nesiekdama, o išriesta
nugara guli ant apatiniosios. Snukis
žvelgia tiesiai į pabaisiško, nors ir be
išraiškos veide vienaragio gerklę.
Vyras žaliu chalatu atrodo tarsi
ką tik išėjęs iš miegamojo, gal iš
nuosavos bibliotekos, tik tai nelabai
tikėtina. Rankos jo sulenktos,
laikomos taip, jog atrodo nors ir
niekuo niekam nepadėdamos, jos
skatina vyksm, žmogaus aštuonkojo
transformaciją, gal net laimina, o
veidas truputį yra susirūpinęs.
Juk negali viskas visada vykti gerai
ar taip, kaip yra numatyta.
Iš tiesų labai sunku koks yra
visaaprėpties numatymas.