Bjauriausia  kada nors už pinigus gerta kava - N. Akmenės busų stoty iš aparato.
Dar teko bjaurių kavų gert, jei pagal vietoves, tai maždaug Šiaulių rajone bei toliau ir susidariau empirika grįstą įspūdį - kuo labiau į vakarus, tuo godesni šeimininkai ir bjauresnė kava. Kuo arčiau Žemaitijos, tuo klaikesnis godumas. Vakarų Lietuvos kaime paprotys užpilt kavos tirščius antrukart ir vaišint tuo ažupilu svečią yra gan gajus. Teko patirt. Bet ne tik kaime.
Šalčiausią kavą, nors turėjo būt šilta, gėriau tokioj šėrykloj pavadinimu Salomėja Šiauliuos, kurią girdėjau reklamuojant kaip padorią kavinę, ledinėj patalpoj, kurios paskirtis gal būti ledaine. Be to ten į viską dedama tiek druskos, kad ledinė kava
viduryj žiemos jau atrodo kaip išsigelbėjimas. Tu geri bet ką, kad tik numalšintum troškulį. Tą nežinia kodėl gan gausiai lankomą vietą vadinu šėrykla, nes einant giria žvėrių šėryklose gali matyt padėtus druskos kubus laižymui. Žvėrys bent tur pasirinkimą, lyžtelt ar praeit.
Salomėjoj tokio pasirinkimo nėra.

Verandoj saulės radiacija tokia, kad
knygų viršeliai nublunka. O Mozė
jau dabar nenori būt verandoj. Per karšta,
gi vos prieš pusantro mėnesio ten
būdavo ne mažiau - 26. Kaimėkai
sako, kad būta - 30, bet jie visad linkę
į perkeltines prasmes.

Syzans


Kartais, kai Kovo saulė apšviečia
neuroninių jungčių pakampius,
imu neatsistebėti savo protu. Transliuot
savo minčių pasaulį yra didi prabanga.
Jei griovys skiriantis javų bei rapsų laukus
nuo namų būtų išgrįstas kaip
krantinė, įsispirčiau į klumpes
vadinamas croxais arba idiotų apavu
ir išpopuliarintas filme Idiokratija (Idiocracy),
kelčiaus ir eičiau
pasivaikščiot ta krantine, kaip
Šventosios upės pakrante, kuria
anuonet eidavau po rytinių maldų ir
ne tik, o vienąsyk net sapnavau ją
trisapniane sapne. Tada didelės
žuvys panašios į tunus iššoko ant
labai aukšto, stataus kranto, purškė
ikrus it sniegą. Ir nesuprasi, tie ikrai
tikrai buvo sniegas ar ne sniegas.
Krentant
baltiem ikram it sniegui buvo be galo
ramu.

Sako, kad 2026-ų rudenį išleis naują Balio Sruogos Dievų miško versiją.

Šiandien, vienas politikas, iš tų
kuriem už nugaros rikiuojasi
didesnės ar mažesnės knygų
lentynos, ragino klausti. Paklausiau.
Pagal atsakymą supratau, kad faktai
vengia juos prisimenančių. Į mano
klausimą jis atsakė klausimu.
Faktai nepripažįsta juos fixuojančių.  Faktai vingrūs ir slidūs. Kaip vėgėlės.

Perskaičiau Tamsi laukinio padaro širdis | Joseph Fasano
Gera knyga, lietuviškam goodreade įvertinta tik 3.

Darius Kuolys ir Oskaras Koršunovas.
Koršunovas ne tik antrina Kuoliui aukštindamas tariamą Salomėjos Neries,
savo karštuose erotiniuose sapnuose troškusios vadintis Veržbilovska,
indėlį į lietuvišką lyriką, bet ir propaguoja visokių šiukšlinių artistėlių
pasirodymus Lietuvos scenose.

Dar nepriklausomybės pradžioje
pastebėjau literates rengiančias
kandžias ir sklandžias, ironijos pilnas
kartais kultūrines, dažniau politines
apžvalgas LR radijui, politikos apžvalgininkam
arba rubrikom. Tačiau jų pačių nerišlių, besiužečių
rašinių ir net romanų neįmanoma
skaityt. O klausytis apžvalgų
sodresne nei įprasta politikai kalba
smagu.
Vis pagalvodavau kodėl taip yra.
Nusprendžiau, kad yra kelios
sudėtinės ir viena pagrindinė
priežastiis - už apžvalgas geriau
mokama. Jų rašytojos apžvalgom
rengt ir tokiai savireklamai skiria
daugiau laiko, todėl ir tobulėja šioj
srity. O jų pačių kūriniai stokoja ne tik
stimulo, krypties, bet ir pastangų,
todėl geriausiu atveju yra tik graudūs
opusai ar ir suvis apgalėtinos,
klišėmis perkrautos humoreskos.
Per šiuos metus žiniasklaida turtėjo,
o literatūra skurdo.

Matas Buzelis