Nugaišusios pelės kūnas guli priešais veidrodį.
Veidrodyje anga, prueš ją sūrio imitacija.
Galbūt balto sūrio produktas. Karvininkė Laima,
baisi rėksnė sauganti karves nuo mano šuns,
pavirino pieną įpylusi kelis šaukštus acto.
Vėliau išrūgas suvertė į sūrmaišį, išspaudė,
pasūdė, įlašino česnakų sulčių ir prislėgė.
Veiksmų eilės tvarka ne tokia ir svarbi.
Laikiau šaldytuve šį produktą tiek ilgai,
kiek apsikęsdamas, tada aptepiau Raticid
pasta ir padėjau pelėms. Jos puotavo,
cypčiojo, kelias naktis ėjo ratu, kol
viena po kitos ėmė gaišti.
Pelės, ateikite pas mane ėsti Laimos sūrio.
Kelias naktis linksminsitės, o toliau
bus kaip bus. Jūsų kūnus krausiu į karutį.
Anga veidrotyje užgis. Apsitrauks kambarių
peizažais ir vė bus kaip buvę.

klausykite manęs angių išperos ir kandys:

- šiandien sekmadienis!

Pirmi sakiniai Benjamín Labatut
Kai liaujamės suprasti pasaulį


Mes kylame ir krentame. Nukritę mes galime pakilti. Pralaimėjimas mus sustiprina. Tragiška yra vien mūsų išmintis, bet susivokiama per vėlai ir tik po pralaimėjimo.

Guy Davenport


prūsiškasis mėlis

Likus keliems mėnesiams iki Niurnbergo teismo, gydytojai, atlikdami medicininę apžiūrą, pastebėjo, kad Hermanno Göringo rankų ir kojų nagai yra ryškiai raudoni.
Jie manė (beje, klaidingai), kad spalva atsirado dėl priklausomybės dihidrokodeinui – analgetikui, kurio jis išgerdavo daugiau nei šimtą tablečių per dieną.


BENJAMÍN LABATUT
WHEN WE CEASE TO UNDERSTAND THE WORLD


Prussian blue


In a medical examination on the eve of the Nuremburg Trials, the doctors found the nails of Hermann Göring’s fingers and toes stained a furious red, the consequence of his addiction to dihydrocodeine, an analgesic of which he took more than one hundred pills a day.

Leisti vogti knygas.

Maži nereikšmingi dalykai atėjo.
ėjo pamažėl, paskui spėriai.
juos reikėjo paversti mažais reikšmingais dalykėliais arba vienu
dideliu gyvenimu. Bet jie ėjo
ir ėjo be virsmo,  plaukė tuntais. savo
mažybišku nereikšmingumu. Ėjo beveik nesąmoningai. Jų būta sėslių,
tokie užsistovėdavo kaip vanduo,
tapdavo toksiški kaip žaliamielė,
plisdavo kaip legionelė,
Būta bevalių kaip atidėliojamos
vakardienos ir klajoklių kaip nervas,
tačiau vienus tarp kitų buvo sunku
atskirt. Maži, mažareikšmiai
dalykėliai. įkyrūs savo
nereikšmingumu.

Šuniui pranešu, kad kaimynus
aplankė marga katė, o pats tyrinėju
paveikslą, ne tą esantį už sienos,
tautodailišką. Kitą.
Tarp bandančio visa aprėpt, o
kartkartėm į pieno putos vandenų
baltį žvelgiančio ir kelių individų,
kurių vienas paskum save traukia
didelę žiurkę, kitas pusiau
pasisukęs, su riesta panašia į ilgą
pelės uodega ir juodais, lyg labai
tamsiūs akiniai veizolais žvelgia
kur tai virš galvos tam,
tempiančiam žiurkę, vyksta
nuolatos. Kitų veikėjų gausa ir jų
veiksmai nestebina, mat jie
neišprūsta iš bendro paveikslo, kur
driskius mėlynu sijonu pasilenkęs
ties kažkuo, ko spalva tokia pat kaip
jo drabužio ir atrodo, kad jo galva yra
aštunkojis. Kitas viena ranka kiša
kiaulę į žiotis plačiai prasižiojusiam
vienaragiui, dėl visa ko dešinėje
laikydamas lazdą, jei kiaulė imtų vėl
priešintis ar vienaragis nespėjęs
pajust soties kėsintųsi į jo rankas,
o gal į jį patį. Tačiau kiaulė priešinasi
menkai, nes ir pati yra menka, tik jos
kojos vos remiasi į viršutiniąją žiočių
dalį veik jų nesiekdama, o išriesta
nugara guli ant apatiniosios. Snukis
žvelgia tiesiai į pabaisiško, nors ir be
išraiškos veide vienaragio gerklę.
Vyras žaliu chalatu atrodo tarsi
ką tik išėjęs iš miegamojo, gal iš
nuosavos bibliotekos, tik tai nelabai
tikėtina. Rankos jo sulenktos,
laikomos taip, jog atrodo nors ir
niekuo niekam nepadėdamos, jos
skatina vyksm, žmogaus aštuonkojo
transformaciją, gal net laimina, o
veidas truputį yra susirūpinęs.
Juk negali viskas visada vykti gerai
ar taip, kaip yra numatyta.
Iš tiesų labai sunku koks yra
visaaprėpties numatymas.

Nuo to karto, kai paminėjau laidos Pirmas Sakinys ar kaip ten ta laidelė besivadintų vedėjo kalbos defektus, jis jų nesiėmė taisyti. Susirūpink žmogau, kol medicina nesiėmė gydyti prievarta.