Darius Kuolys ir Oskaras Koršunovas.
Koršunovas ne tik antrina Kuoliui aukštindamas tariamą Salomėjos Neries,
savo karštuose erotiniuose sapnuose troškusios vadintis Veržbilovska,
indėlį į lietuvišką lyriką, bet ir propaguoja visokių šiukšlinių artistėlių
pasirodymus Lietuvos scenose.

Dar nepriklausomybės pradžioje
pastebėjau literates rengiančias
kandžias ir sklandžias, ironijos pilnas
kartais kultūrines, dažniau politines
apžvalgas LR radijui, politikos apžvalgininkam
arba rubrikom. Tačiau jų pačių nerišlių, besiužečių
rašinių ir net romanų neįmanoma
skaityt. O klausytis apžvalgų
sodresne nei įprasta politikai kalba
smagu.
Vis pagalvodavau kodėl taip yra.
Nusprendžiau, kad yra kelios
sudėtinės ir viena pagrindinė
priežastiis - už apžvalgas geriau
mokama. Jų rašytojos apžvalgom
rengt ir tokiai savireklamai skiria
daugiau laiko, todėl ir tobulėja šioj
srity. O jų pačių kūriniai stokoja ne tik
stimulo, krypties, bet ir pastangų,
todėl geriausiu atveju yra tik graudūs
opusai ar ir suvis apgalėtinos,
klišėmis perkrautos humoreskos.
Per šiuos metus žiniasklaida turtėjo,
o literatūra skurdo.

Matas Buzelis

Žvilgt į textą, tiek tereikia, ir galvoji - o kaip čia su tuo žmonių vystymusi iš beždžionės. O gyvačių vystymusi iš askaridžių. Ir į kurią pusę vyxta procesai, jei tarkim dinozaurai degradavo iki vištų, o vištos iki paukštininkų.

Gerontologinė ligoninė. Palata antrame aukšte


ten guli du panašūs
nukvakęs ir dar labiau nukvakęs
agitbrigadininkas ir marazmatikas

jeigu mano eilėraštį garsiai skaitytų
Arnas Rosenas
Teta Beta ar ta kekšė neminėsiu kuri
senis suklustų
neminėsiu kuris seniai yra du

senis kuris kalba
kalba apie basoną ant lango
vadina jį antele ir pyxta
kad jau pats negali treningo apsirengt

radiatorius po langu įkaitęs
basonas garuoja bet garų nesimato
tik kvapas išduoda kad seniui ne visi namie
kam laikyt basoną an lango?

senis piktas ir visada randa pasiteisinimą
jeigu jau reikia
niekam tikrai niekam  nereikia senio pasiteisinimų

jei dėčiau po lova sunku būtų pasilenkt
sako senis

senatvė ne džiaugsmas
senatvė yra sieros kamštis ausy
girgždantys sąnariai ir podagrinis pirštas

senis kalba kitam seniui
abu randa bendrą kalbą

tas su basonu ant lango agitbrigadininkas
o šiaip jau nuokalba
pasakoja ką tai neva juokinga tam kitam

tas kitas jau pusiau debilas pusiau idiotas
tai ne diagnozė tai psichikos būsena
jis bijo mirt dar labiau bijo pakratyt kojas
ir jau suvis bijo padvėst

jaučiasi itin vertingu kažin ką davusiu pasauliui
bet ką?
jis pats nei žino nei prisimena
todėl taip bijo kad turi ką nors rašyt

rašo apie save save ir save
jo užrašuose daugiau nieko nėra
tik jis pats ir dar baimė
jei metęs žvilgsnį į užrašus įsižiūrėtum

aš medicinos darbuotojas
aš irgi rašau
ne apie save
apie senį

senis rašo tiek kad giminės nespėja parūpint popieriaus
kartą jo sūnaus žmona priminė savo vyrui

nunešk jam popieriaus prašė
labai pyko kam neatnešam

sūnus atnešė ir padėjo
tik tualetinio ne rašompjo

senis labai pyko
tiek kad numiro

sūnus didingai apsidžiaugė
fragmentuotai taręs  - pa ga liau

neperšokęs per senį niekada nesakyk Op
senis tiek pyko kad net atsigavo

senį valdo pyktis ir marazmas
senis jaučia tiek daug davęs pasauliui
kad nepajėgia numirt

senis juokiasi
jo juokas yra pikto marazmatiko juokas

agitbrigadininkas kažką labai energingai pasakojo
mostagavo rankomis ir persisvėręs krito iš lovos

senis juokiasi
juokiasi
ir niekaip negali numirt

Senstant dažniau prisimeni takius
posakius kaip šiluma kaulų nelauža
ar į kaulus smelkiasi šaltis. Šaltis
iki pat kaulų. Ir galvoji, kad tikrai,
jis pereina kūno audinius ir apsistoj
kauluos. Ne tai, kad senėjant būt
šalčiau, bet atain supratims ne
tik ape šaltį. Šaltis kausto, kuo jo
daugiau, tuo mažesnis noras ką nors
veikt. Tačiau poreikis judėt kyla.
O dar labiau pastebi saulėtus, taip
pat tamsius ir drėgnus plotus. Irgi
krūmynus, kuriuos vos prakošia vėjas,
bet juos krūmarovėm pjauna bei
rauna krūmaroviai. Biokurui. Ir
nebliek gamtinės apsaugos nuo vėjo.
Šian oro pranašavimuos pastebėjau,
kad pora valandų vėjo išvis nebus,
o po tam vėjas sukils. Tai vadinama
tyla preš audrų.
Reix mint seniūnijan, raiktų varyt tadu,
kai vėjas bus nulinis, bet vargu ar
įtaikysiu į tas dvi bevėjes valundas.
Svarbu, kad nebūt taip, kaip buvo
minunt iš Gruzdėnų į Žagarėnus.
Belaukiant autika pasirode ka jo
nebus. Prisirink žmanių, pralaukem
valandų, per kurių, itin žvarbių,
fotinau aplinkų ir bažnį. Katalikų
bažnes fotinu itin detaliai. Gaudau
ir tai kas ažu jų. Ažu jų būn fonas.
Medine arkitektūra ir kita.
Gruzdėnuos kunigiox
jauns ir ūkišks, čia vyxt daug
vestuvių. Juk vestuves galėt praait
ir Žagarėnuos, tik savotiškiau ir
kraupiau. Bažne ir stavėjima aikštelas mažesnas,
bet parkingai prireikus galėt būt ben du.
Savatiškums yr pačioj bažnej,
anos mažumi ir takiam jaukiam
baltumi. Tikt pre nuotakas.
Gruzdėnų bažne didela ir pernelyg
talpi, tur didinguma, bet ne jaukuma.
Visgi, vestuves Žagarėnas, kiek žin,
nevyxt. Žagarėnų bažnes kraupums
yra jas pašonej - kapines su balintu
tvoru remias į bažnį. Padorus
baltuma derinys baltom nuotakam.
Bažne balta ir kapinių tvara balta.
Reik tuoktis kai aplink balta balta
kur dairais, bet vaiduokliškuma
tai nepadidins,  jo laipsnis
aukščiausias kai baltumas slepias
lapijose.
Gruzdėnai nuo Žagarėnų yra per
padorų atstumą. Taip toli man nereik.
Pakax numint Šokdynę. Nuotolis
keliskart trumpesnis, bet turi nuolat
žėt, kad tavęs sunkvežimiai
nenupūstų. Vienam pažįstamui
taip jau yra nutikę, pirmų ir paskutinį
kartų.
Daug rimtų dvyratininkų sak, ka LTU
keliai niekam tikę, ypač turint omeny,
kad netur dviračių zonos, tokio
pakraščio ar paribio už baltos linijos.
Jei ir tur, tai tokį apkrumtytų, kad
nepaminsi. Dviratininkai yr paribio
žmones. Kai taupoma kelių ir žmanių
sąskaitu, dviratininx tur varyt
skalduotu asfaltuota kelia pakraščiu.
Ataj mada pakraščiuos pilt aštrių
skaldų, ka jin pjaustyt dviračių
padungas. Mindams ne tik turi
dairytis, bet tau da ir padungas
supjaust. Lietuva kerštingų ir taupių
kelininkų kraštas. Aštri
kaip aštriadančiai skalda paribiuos,
asfaltas nelygus, lopas ant lopo.
Minu ir jaučiuos extremals.
Man nereik šokinėt parašiutu iš
lėktuvo, rištis virve ir nert nuo TV
bokšto žemyn galvu. Kvailystės.
Geriau jūs važinėkit dviračiais.
Jei turit pajautrintą adrenalino
išsiskyrimą, šį bei tą patirsit.
Jei neturit, tai visokie šokinėjimai
nuo bet kur, na alų, tiltų ar na pušies,
vis tiek bus veltui. Prarasit ir pinigus,
ir pojūčius.
Minu. Turbūt reikėja ažsirašyt krauja grupį un runkoves.

Nobelio premixai


Šįmet Nob Prem laureate tapo kokia
tai Čiunga Čianga, kinė, - pamaniau,
bet ačiūdie ji ne kinė - nuo širdžiai
kiek lengviau, bet ne per daug, juk
tie išgamos korėjiečiai visi yra slapti
šunų valgytojai. Slapti todėl, kad
nenori, jog vakariečiai žinotų apie šį
jų pomėgį. Visgi, jei nesi baltas
ir civilizuotas žmogus, tai čeburekų
ir kibinų su šuniena nusipirxi bet kur.
Nk
da nežinau ape jų, bet perskaičiau
lygiai pusantra sakinia, galbūt iš jos
veikala The Vegetarian. Kame jin raš:

Susapnavau sapną, jog tampu
vegetare. Per tamsius kambarius
tipenau į virtuvę. Nekarpyti, tačiau
lygūs ir švarūs kojų pirštų nagai
rėžėsi į grindis, caxėjo ainunt.
Virtuvėje langas buvo vos praviras,
pro įtarpą skverbėsi vėsa ir vėjas.
Ilgainiui darėsi ne tik vėsu, bet ir
šalta.  Prie šaldytuvo stovėjau iki
paryčių, tuomet užmigau. Kai
nubudau, stovėjau prie šaldytuvo.
Naktiniai buvo šlapi nuo seilių,
po kojomis bala. Norėjau uždėti
delną an šaldytuva runkenas ir
atidaryt. Taip ir padariau.
Viduje, šaldytuvo šviesų apspistas
pūpsoj didingas Padėkos denos
kalakuts. Visaip kaip įtrintas, įdarytas
ir iškeptas. Dydžiu jis prilygo dinozaurui. Kaip gi šis gigantiškas
gyvis atsidūrė mano virtuvėje? -
klausiau savęs. Bet tuojau pat
susigrizbau - aš gyvenu Amerikoje,
kur šaldytuvo dydį apsprendžia
būtent Padėkos dienos kalakutas.
- Tu esi Vegetarė ir daugiau
nesikėsinsi į jokį gyvį! - tarė jis man.
Po šių gigantiškai didelio kalakuto
žodžių seilės liovėsi tekėti, aš
krūptelėjau. Ėmė drebėti rankos.
- Baisus sapnas, - galvojau. Kiek
laiko jau stoviu čia?

...

Tris naktis po sapną. Jei būčiau žydas, parduočiau.
Po vieną. Ir brangiai!

Du skirtingos grafomanijos atvejai,
du pasirinkimai apie kuriuos galima
sakyt, kad tai faktai, kuriuos būtų
galima pasvert, turint teisingas
svarstykles.
Vienas nepažįstamas veikėjas taip
pasake - nusprendęs rašyt spjoviau
į pinigus, mečiau darbą ir ėmiausi
prasmingo dalyko. Pasakyta
paprastai ir manau įdomiai.
Tačiau abejoju ar taip jau
nepretenzinga. Bijau skaityt jo knygą,
o jeigu joje jokios prasmės? Įdomu
kuo jo pasirinkimas baigsis. Truputį
mažiau įdomu, kiek jo
apsisprendimą lėmė sąmoningumo
ir aplinkybių derinys.
Kita, kiek labiau žinoma veikėja,
rašiusi poeziją, pradžioje ilgokais
gabalais, paskui minimalizavusis,
buvo paskaitoma, gana apsiskaičiusi
ir pakankamai įdomi. Imant pirmą
atvejį, kai žmogus nežinia ar
susivokdamas ką darąs iš įprasto
pasaulio stačia galva šoka į akivarą,
atseit pasiryžęs ieškoti prasmės,
tai antroji, regis renkasi priešingybę.
Apstojusi skelbt savo kūrybą ji
atsisako bet kokio prasmės skelbimo
ir nei iš šio, nei iš to apsiskelbia
esanti politike prieš artėjančius
rinkimus.
Man tai panašu iškart į kelis gan
beprasmius poelgius - į keistuollį
apsigyvenusį medyje, į Joną
Stulpininką ir į Kobo Abės žmogų
dėžėje.
Ko gero viso to komentuoti nėra reikalo.
Pakanka stebėti.

Daugiagalvis tai ne pusgalvis.
Nelabai atsargus žingsnis norint atsikirst.