pats autentiškiausias eilėraštis

nespėjo praeiti
17 pavasario akimirkų
kai žiauriausias mėnuo
išskleidė
damas vėduokles
ir damas vaiduokles
penkiasdešimt alyvų atspalvių
bučinio Judo saldybės
kai bevaisėje žemėje
girtu laivu
atplaukiau
Letos vandeniu
prie pasakų miesto
ir tykiai tau ištariau
brangioji aš sumažinau vaikus
o tu
atsakei
žinau ką veikei aną vasarą

aš kalbėjau tau apie laiką
ir žodžiai tirpo kaip geišos
išpažintis
žėriau tau komplimentus
nelyg obolus keltininkui

sakiau kad baisūs
visi angelai
mano angele
mano Angele

suprask mane teisingai
mūsų protėviai valgė
uždraustą vaisių
nes
Adomas norėjo būti žmogumi

nes pirmieji žmonės
buvo vienui vieni bet niekas
nenorėjo mirti

niekas nesvarstė virti ar nevirti
ten tik Merkucijus skambino
Hemingvėjui
varpais

ir skundės kad Joriko kaukolę
girti duobkasiai nuspyrė
į nuošalę

aš likau vienas vartuose
kol man šaukė stovėk kaip stovi
laisvė
smūgiuok kaip Bekhemas
kaip pavasaris būk
kaip parduotos vasaros
20 000 egzempliorių tiražu

Tagorės turgelyje
braukis per Li Bo sodelio piktžoles
apžergęs Pirosmanio asiliuką
irkis kaip Houldenas
rugių paviršium

kol dar skamba skenduolių skaičiuotė
aidi skardinis būgnelis
inkščia mano šuniški metai
dejuoja motušė Kuraž

Kuraž

Kur aš kur aš

šioje būties lengvybėje plaukioju
nelyg penkiolikos metų kapitonas
kartais paneriu 20 000
mylių po vandeniu

kartais pakylu iki Soliario
rašydamas apie Marso kronikas
prisimenu
Markso kapitalą ir Marso batonėlį
tirpstantį kišenėje

kur kairioji ranka nežino ką
daro dešinioji
dailyraščiu rašau
iš kairės į dešinę
pasviręs kursyvu
kaip CK pirmininko šešėlis
sąjūdžio saulėje

nesakysiu kas išardė kolūkius
kieno veidai apėjo strazdanomis
ardant laisvųjų mūrininkių kregždžių vasarnamius
aš sėdžiu prie lapo
baltosios drobulės
beržo tošies kurią pagraužė sąžinė

regiu kaip feniksas iš pelenų kyla Kalanta
skrieja virš Alantos
bažnyčios bokštų
ūbaudamas – už Lietuvą
vyrai

atleisk mums viešpatie
mes tik kapitono Homero vaikai
mes žiurkės sekančios
pagal Hamelno fleitininko dūdelę
pagal Pano pučiamą ragą
virpančias Orfėjo
stygas

tu grok susimildamas grok

mes nabuko vergai
taip ir nepažinę tomo jorko senbernaro bethoveno
odės džiaugsmo nei džiaugsmo divizijos

mes tik suknisti
pragaro virtuvės vaikėzai

kuriuos rateliu
už nosies
visą amžių
vedžioja Vergilijus