Nuoseklumas

„aš nesutinku dėl nuoseklumo-tai žmogaus saviraiška,gal jam jo nereikia ,nes gyvenimas nėra nuoseklus ar bent jo jausmai ir pajautos tokie nėra.“ [Emvilkė]

Negaliu nepritarti Emvilkės nuostatai, nors tai ir gali atrodyti kaip nenoras tobulėti. Tai gali pasirodyti kaip daug kas, bet nebūtinai taip yra iš tikrųjų.
Prieš pasiekiant sunkų „natūralaus minties audimo“ lygį gal iš pradžių reikia sugebėti išreikšti save, atspindėti savo chaosą ir dalykus, kuriems natūraliai nebuvai atsparus ir įsileidai taip, kad jie tapo tavo kalba.
Ar esi kaltas dėl to, kad gimei ne tarp lentynų su platonų, nyčių, šliogerių, rilkių, juškaičių, gedų, dostojevskių, o su „Drąsiųjų kelių“ ir meilės romanų tomais? Kad tau natūrali kalba – ta, kurią perėmei iš savo primityvios aplinkos, o ne iš pasaulinės literatūros grandų? Grandai daugeliui būna girdėti, žinomi ir netgi tam tikrame amžiuje įsisavinti, bet paprastai jie nebūna pirminė tikrovė. Geriausiu atveju – antrinė.
Tai kas čia nuoseklesnis – tas, kuris natūralistiškai atspindi savo vidų ir pasaulio betvarkę, ar tas, kuris siekia sukurti tobulai įtaigią „natūralaus minties audimo“ kalbą?
Ar noriu su kažkuo ginčytis? Ne, tik bandau pasakyti, kad patobulėti galima (ir reikia), bet tai nebūtinai reiškia, kad tobulesnis yra nuoseklesnis.