Nežinia

Kartais sunku suprasti kodėl yra būtent taip. Kai žiūriu į veidrodį vis galvoju,ką aš padariau. Vis bandau stumti tas mintis,kad gyvenime svarbiausia yra tai kaip tu jį gyveni,bet tai naivuolės mąstymas,tai mano mąstymas. Negaliu pakęsti to,kad aš labai pasitikiu žmonėmis,vis galvoju,kad kiekvienas žmogus yra geras,tik nevisi tą geruma moka atskleisti. Man reikėtų tiek mažai,kad būčiau laiminga,aš moku džiaugtis gyvenimu,bet kartais, tokiomis dienomis kaip ši,aš prisimenu viena savo trūkumą, dėl kurio mano visos svajonės liks tik svajonėm. Gyvenimas yra labai paprastas tik mes jį padarom sudėtingu. Man gyvenime reikia tik to,kad būčiau vertinama. Pripažįstu mano draugai tai daro,bet nei vienas iš jų negali suprasti, kai kurių dalykų. Man tie dalykai yra svarbiausi. Labai nervina kai tu supranti visus,kai juos gali išklausyti,o jie tavęs ne. Atrodo jie net nenori suprasti,gal jie bijo sužinoti tai ką galbūt žino. Galima uždavinėti begalybę klausimų,tik esmė,kad kuo daugiau tų jų užduosi tuo mažiau gausi atsakymų. Net dabar,kai rašau galvoju,kad tai laiko švaistymas. Kadangi man tai nepadeda. Seniau rašydavau tiek daug,kurdavau,žinojau,kad turiu talentą,bet kai kuriems žmonėms patinka griauti tas svajones. Sakyti,kad to tu nepasieksi. Tai buvo mano asmenybės sunaikinimas nuo laiko vis jaučiu,kad negaliu vėl rašyti  kaip ankščiau. Esmė ta,kad praradau tikėjimą žmonėmis. Nebe pasitikiu žmogaus nuoširdumu,kartais net atrodo,kad visur įžvelgiu klastą.  Norėčiau būti.....deja to niekada nebus......Jei ir kas skaitys šį laišką,galiu pasakyti,kad reikia džiaugtis gyvenimu,o jei to nemoki negadink kitiems jo savo bloga nuotaika. Mano draugai mane mato besišypsančia,nors viduje dedasi kitokie jausmai.........Norėčiau sutikti žmogų,kuris suprastų,tačiau žinau,kad tokio nebus,bet taip pat žinau,kad esu stipri iš dalies ir galėsiu gyventi taip kaip gyvenu dar ilgai,nors ir širdis plyštų iš skausmo,bet tai žinosiu tik aš..........