Bijau palikti šį pasaulį nesužinojus ką reiškia gyventi... ką reiškia atsibudus ryte suprasti, kad tavęs laukia, kažkas prasmingo.Ta nežinomybė tikrai nepadeda teisingai egzistuoti... Mus valdo laikas. Su tuo tikrai neverta ginčytis,o aš esu apsėsta laiko. Man valanda tai minutė. Vis laukiu, tikiuosi, kad tuoj pradėsiu gyventi,laukiu kažko. Apgailėtina, nes laukiu to ko nesulauksiu. Žinau,suprantu, kad gyvenu dabar. Tačiau kas iš to supratimo... Tai tik žodžiai, kaukė visuomeninė, kas pažvelgs ten giliau,kas pasakys viskas gerai. Niekas, štai kas yra svarbiausia,niekas nenori žiūrėti į kenčiantį žmogų.
Gyvenimas yra labai paprastas, kai pradedi negalvoti apie jį... Ir ką gi aš čia rašau?  Ir vėl viena sėdžiu mąstau apie gyvenimą, jo prasme. Esu didžiausia bailė. Bijau negyventi, bijau pasitraukti iš šio pasaulio, nes turiu viltį, kad kada nors aš taip pat galėsiu sakyti AŠ LAIMINGA.... juk kada nors galėsiu...? Tai tik žodžiai... dar vienas beprasmis tekstas... nes kol klajoju tol nesugebėsiu parašyti kažko kas padėtų pamatyti mane... deja rodos teks gyventi tame transe... nes taip jaučiuosi. Atrodo, kad niekas nebeteikia džiaugsmo...lyg viskas sužinota, ištirta... tiesiog tuščia...
Oj kaip norėčiau būti viena... viena, be savo minčių,jausmų... lyg miegočiau... be košmarų, kurie vis dažniau aplanko šia būtybę... deja toks mano gyvenimas, jį supratus tikrai nesinorėjo nusišypsoti... bet vis dėlto ačiū DIEVUI už tai,kad esu... pažinti yra kur kas geriau, nei nežinoti... geriau pasakyti... , juk taip?
Todėl atsiprašau tų, kurie perskaitę ši tekstą pagalvojo „pilstymas iš tuščio į kiaurą“ deja toks jau išėjo šis jausmingas, pasakyčiau persipynes dviprasmybių tekstas ... deja kas parašyta, tas.Verta ar neverta - jau neturi prasmės...