Bijau palikti šį pasaulį nesužinojus ką reiškia gyventi... ką reiškia atsibudus ryte suprasti, kad tavęs laukia, kažkas prasmingo.Ta nežinomybė tikrai nepadeda teisingai egzistuoti... Mus valdo laikas. Su tuo tikrai neverta ginčytis,o aš esu apsėsta laiko. Man valanda tai minutė. Vis laukiu, tikiuosi, kad tuoj pradėsiu gyventi,laukiu kažko. Apgailėtina, nes laukiu to ko nesulauksiu. Žinau,suprantu, kad gyvenu dabar. Tačiau kas iš to supratimo... Tai tik žodžiai, kaukė visuomeninė, kas pažvelgs ten giliau,kas pasakys viskas gerai. Niekas, štai kas yra svarbiausia,niekas nenori žiūrėti į kenčiantį žmogų.
Gyvenimas yra labai paprastas, kai pradedi negalvoti apie jį... Ir ką gi aš čia rašau?  Ir vėl viena sėdžiu mąstau apie gyvenimą, jo prasme. Esu didžiausia bailė. Bijau negyventi, bijau pasitraukti iš šio pasaulio, nes turiu viltį, kad kada nors aš taip pat galėsiu sakyti AŠ LAIMINGA.... juk kada nors galėsiu...? Tai tik žodžiai... dar vienas beprasmis tekstas... nes kol klajoju tol nesugebėsiu parašyti kažko kas padėtų pamatyti mane... deja rodos teks gyventi tame transe... nes taip jaučiuosi. Atrodo, kad niekas nebeteikia džiaugsmo...lyg viskas sužinota, ištirta... tiesiog tuščia...
Oj kaip norėčiau būti viena... viena, be savo minčių,jausmų... lyg miegočiau... be košmarų, kurie vis dažniau aplanko šia būtybę... deja toks mano gyvenimas, jį supratus tikrai nesinorėjo nusišypsoti... bet vis dėlto ačiū DIEVUI už tai,kad esu... pažinti yra kur kas geriau, nei nežinoti... geriau pasakyti... , juk taip?
Todėl atsiprašau tų, kurie perskaitę ši tekstą pagalvojo „pilstymas iš tuščio į kiaurą“ deja toks jau išėjo šis jausmingas, pasakyčiau persipynes dviprasmybių tekstas ... deja kas parašyta, tas.Verta ar neverta - jau neturi prasmės...

Kartais sunku suprasti kodėl yra būtent taip. Kai žiūriu į veidrodį vis galvoju,ką aš padariau. Vis bandau stumti tas mintis,kad gyvenime svarbiausia yra tai kaip tu jį gyveni,bet tai naivuolės mąstymas,tai mano mąstymas. Negaliu pakęsti to,kad aš labai pasitikiu žmonėmis,vis galvoju,kad kiekvienas žmogus yra geras,tik nevisi tą geruma moka atskleisti. Man reikėtų tiek mažai,kad būčiau laiminga,aš moku džiaugtis gyvenimu,bet kartais, tokiomis dienomis kaip ši,aš prisimenu viena savo trūkumą, dėl kurio mano visos svajonės liks tik svajonėm. Gyvenimas yra labai paprastas tik mes jį padarom sudėtingu. Man gyvenime reikia tik to,kad būčiau vertinama. Pripažįstu mano draugai tai daro,bet nei vienas iš jų negali suprasti, kai kurių dalykų. Man tie dalykai yra svarbiausi. Labai nervina kai tu supranti visus,kai juos gali išklausyti,o jie tavęs ne. Atrodo jie net nenori suprasti,gal jie bijo sužinoti tai ką galbūt žino. Galima uždavinėti begalybę klausimų,tik esmė,kad kuo daugiau tų jų užduosi tuo mažiau gausi atsakymų. Net dabar,kai rašau galvoju,kad tai laiko švaistymas. Kadangi man tai nepadeda. Seniau rašydavau tiek daug,kurdavau,žinojau,kad turiu talentą,bet kai kuriems žmonėms patinka griauti tas svajones. Sakyti,kad to tu nepasieksi. Tai buvo mano asmenybės sunaikinimas nuo laiko vis jaučiu,kad negaliu vėl rašyti  kaip ankščiau. Esmė ta,kad praradau tikėjimą žmonėmis. Nebe pasitikiu žmogaus nuoširdumu,kartais net atrodo,kad visur įžvelgiu klastą.  Norėčiau būti.....deja to niekada nebus......Jei ir kas skaitys šį laišką,galiu pasakyti,kad reikia džiaugtis gyvenimu,o jei to nemoki negadink kitiems jo savo bloga nuotaika. Mano draugai mane mato besišypsančia,nors viduje dedasi kitokie jausmai.........Norėčiau sutikti žmogų,kuris suprastų,tačiau žinau,kad tokio nebus,bet taip pat žinau,kad esu stipri iš dalies ir galėsiu gyventi taip kaip gyvenu dar ilgai,nors ir širdis plyštų iš skausmo,bet tai žinosiu tik aš..........