Mirė

      St. Venskaičiui atminti

Tylu, kai žemė sumesta ant kapo.
Mano eilėrašty taip pat mirties tyla.
Jau be manęs palaidojo Venskaitį,
O aš net ir išėjęs nebuvau,
Net iš toli nepažvelgiau į kraštą,
Kuris užgeso vyzdžiuos jo akių –
Ką man dabar sakyti tau, o STASIAU...
O sielą skauda it į eilę po Tavęs
Stovėčiau laukdamas kaip gęsta
Jau kitas kraštas vyzdžiuose mano akių.
Galbūt telieka ši tyla, kaip kapo žemė
Be ašaros, be žodžio ar raudos.
Kažkaip keistai gyvename, Stasy Venskaiti,
Lyg antkapiu užėjęs būčiau Tau sunkiu.
O Dieve bausk, jei iš tiesų jam toks esu.

* Mirė Stasys Venskaitis, kurį, gerbdami ar pykdamiesi, čia pažinome kaip Vomą, Strugą, Zyplę, Skurduką, dar kažkaip. Bijausi klysti, tačiau, regis, buvo sunkiausias Lietuvoje žmogus. Išleido knygeles „Pranckynės respublika“, „Internetinės džiunglės“ ir "Padorumo iškastravimas"