Meilė

Ne, ne saulės spinduliai man tą karštį sukėlė. Aistra, ta be protiška aistra, kurią skleidei visados. Globojai ir mylavai, kai būdavo sunku. Bariai ir drausminai, kai nusikalsdavau. Kartais išliedavai savus jausmus pravirkdavama tuo smarkiu lietumi iš apsiniaukusio dangaus. Aimanuodavai, kai tau skaudėjo, garsiu griaustiniu, nudažančiu dangų mėlynai. Dar ilgai tu liksi, menkoj manoj širdį. Ir nesvarbu, jog skirtis mums reikės. Tik nereikia... juk žinai miręs ar gyvas - gryšiu pas tave. Esi tu man kaip motina. Ir liksi amžinai tokia. Vienintelė nepaprasta. Mano brangioji Lietuva!