Lietaus dievas

Lytuvonis

Skaidrus jo apsiaustas ant ežero krinta
ir blykčioja žuvys sidabro pelekais,
sukandusios kraštą dangaus palinkusį,
žiūri į krantą, o krantas joms šneka,
kada nusiprausti, kada vėl nuskęsti

Ir linksma žuvims lietaus klausytis,
apsiausto kišenėse mažas baseinas,
jos šlama be rūpesčio tarsi mažytis
lietaus okeanas, namo pareinantis.
Kaip su žuvim nesupainiot savęs tik…

Pakyla apsiaustas nuo ežero žalias,
žuvelės į jį įsikibusios skrieja
pakeisti žvaigždes danguje, kai birželis,
kai gruodis – pažirti sidabro alėja,
pramigti apsiausto kišenėj rugpjūtį.

Jos šėlsta, kai lyja ir griaudėja dangūs,
kai žengia nuo spindinčio Zodiako
žeme Lytuvonis, šiek tiek išsigandęs,
kad žuvys nebylios per lietų prašneko,
kaip tirpstant amžiams išgelbėt minutę.