sugražinti ant žemės, tegul ant smėlio, kai sugrėbliuojamos pakrantės, kad nematyčiau kaip praeinu, kad jos liktų nepaliestos, kaip bangos driektųsi pažeme ir aš tik vos vos virš jų dar, gal pavyks turi pavykti save nusodinti tokia saviaukla gal ir neblogai paryčiais prieš sapnus varna koks netinkamas paukštis pajūriui
norėčiau būt kalnuose. arba ant jūros kranto. dabar. arba kalno viršūnėj prie jūros. o aplink šūsnys popierių daiktų visokių smulkmenų visko ko nereikia nereikia
naktinio drugio plakimasis į stiklą o katinas stebi lyg kasdienišką virsmą ir dar viena danija dingo kokteilis katinui lyg tarp kitko ir čia jokių metaforų tik eilinė naktis kai nebaigiau darbo