Kažkada....

Žemės rojus

    Buvau užmiršusi, kaip skauda žmogumi –
    Dabar Tavim apsirgo visas kūnas,
    O galvoje tik sakiniai tokie ilgi
    Ir lipnūs - ilgesiu pagardinti saldumai...
    Paskandinai mane vien žvilgsnio fontanu,
    Vėl aš prisiminiau, kaip troškulys kankina-
    Ir tvankų vakarą, kai ėjome abu
    Per pienių klojimus – atnešti meilės vyno.
    Ištirpo rankos – savo neradau,
    Švelnias  melodijas mums prietema  sugrojo,
    Kažką kalbėjau lūpomis tik Tau,
    Kažką šnekėjau apie žemės rojų.