istorija odoj ir katino naguose

Visą naktį spaudžiau prie savęs pūkuotą Sibilijų, nes vyras tuo metu buvo prie TV bokšto, o katinas mane ramino. Už šimto metrų nuo namo šnypštė tankai...Būtet šnypštė, kaip kobros išsilenkusios pulti ar erzinamos panteros prieš šuolį. Tas garsas įsiaudė į garsinę atmintį iki šių dienų. Garsas lėtai ir klastingai šliaužiančių tankų, kuriuos skaičiavau išėjusi į balkoną, nes gyvenau prie pat Šiaurės miestelio vartų. TV bokštas buvo tik ką užimtas. Paskutinis ekrane sušmėžavęs  veidas - laidos vedėja Eglė Bučelytė ir prie jos einantys ginkluoti kareiviai antram plane. Tik tai nebuvo surežisuotas relybės šou adrenalino fanatikams. Eglės veidas buvo profesionaliai ramus, galva nežymiai pasisukdavo į artėjančius su automatais. Ji nesutriko, suteikdama žmonėms vilčių, kad tai laikina. Nuo to momento ekranuose ėmė mirgėti rūkas. Radijo diktorė nervingai trūkčiojančiu balsu pasakė, kad pastebėjusieji karinės technikos judėjimą skubiai praneštų tokiu ir tokiu telefonu. Nulėkiau prie laidinio (mobilių dar nebuvo) ir paskambinusi pasakiau, kad esu prie pat jų irštvos ir tik ką suskaičiavau septynis ar devynis pro vartus išvažiavusius tankus. Ne tanketes, o tikrus, kokius matydavau filmuose apie karą, kai raudonieji dubasindavo baltuosius ir pravažiuojantis tankas viską sulygindavo su žeme.
Radijo diktorė skubiai padėkojo. Vyras negrįžo. Radijas paskelbė apie artėjusius tankus, netrukus ir vėl – jau supančius TV bokštą. Tuos pačius, kuriuos „išlydėjau“ skaičiuodama ir tirtėdama iš baimės bei nesuvokimo, kad tai gali vykti pačioje XX amžiaus pabaigoje su mumis, čia pat. Dar kiek vėliau išgirdusi, kad tankai pradeda tikrą bokšto „ėmimo“ operaciją, kad žūsta žmonės, patyriau šoką, nes ten juk ...

Tuo metu iš Kauno atvykęs gelbėti Lietuvos tetos vyras Gintaras su fotoaparatu rankose mindžikavo iš koridoriaus į kambarį, iš kambario į balkoną, ir vis susilenkęs grįždavo kartodamas – prie namo vaikšto kareiviai...Pagaliau ryžosi vykdyti misiją ir išskubėjo prie parlamento, nes paskutinėmis žiniomis visa karinė technika nuo bokšto turėjo judėti ten. Nuo streso ir nežinios kas nutiko vyrui, buvo bloga, išgėriau raminančių vaistų ir šiaip ne taip užmigau. Netrukus pažadino telefono skambutis. Ketvirta ryto. Teta iš Kauno šaukė į ragelį – Kur mano Gintaras? Kodėl taip ilgai nekėlei? Ar tu miegi, kai mano vargšas vyras žūsta kur nors po tanku? Pasakiau, kad jokių žinių nė iš vieno vyro ir apsiverkiau, o teta dar kiek pašaukusi numetė ragelį. Iš ryto grįžo vyras. Išbalęs, sugniaužtais kumščiais, ne iš karto galėjo kalbėti. Tik pasakė, kad šlykščiausia buvo, kai kolaborantas iš bokšto iškišo galvą ir padėkojo visiems lietuviams už pagalbą „imant TV į teisėtas rankas“, o tuo tarpu šalia – kruvinas sniegas, sužaloti ir žuvę žmonės, kurie kaip tik bandė tam, apie ką jis kalba, pasipriešinti. Pati realiausia demagogija, pademonstruota kamerai.

Kitą dieną Kalvarijų gatve važinėjo karinė mašina, iš garsiakalbio skelbdama taiką ir ramybę...Skubėjau tuščiais šaligatviais ieškoti dirbančios parduotuvės, nes baigėsi Sibilijaus maistas ir jis apdrąskė mano rankas, nesuprasdamas kodėl jį mylinti šeimininkė tapo tokia nerūpestinga.