išsaugoti

An Dante

Dar nenuėjęs anei pusės kelio,
sustoji vienas miško vidury,
iš užmirštojo pėdsako geri,
ir tas vandens gėlumas lūpas gelia.
Na, o toliau – nė tako įžiūrėt,
ir tu lyg taurę apverti tą pėdą,
ir tik šermukšniais, raustančiais iš gėdos,
tarsi ugnis nubėga voverė.
Viršūnėm vėjai šnaras kažin ką,
girdėt, kaip sugirgžda lyg durys medis.
Atsimeni, čia dar vaikystėj vedės
tave rami ir sauganti ranka.
Dabar atrodo – nepažįsti vietos
ir atspindžio dugne regi tik tai,
į ką tu, gerdamas iš pėdos, pavirtai:
pusiau žmogus, pusiau, beveik poetas...

Vainius Bakas