In memoria

Mirė močiutė. Tegul žemelė būna tau lengva. Gyvenk mūsų prisiminimuose.

“Meldžiu ir Dievo, ir Velnio, kad pasiimtų mane, nes nebegaliu kentėti. Bet nei tas, nei anas manęs neima.”

Dieve, dėkoju Tau, kad nutraukei jos kančias, kad nebeleidi jai kankintis. Priimk ją pas save į savo begalinės ramybės pasaulį. Atleisk jai už suklydimus ir paklydimus. Jos gyvenimas buvo ilgas ir sunkus, nuklotas skaudžiomis ankstyvomis netektimis, sunkiu darbu, išbandymais. Vos penkerių ji neteko motinos. Neilgai trukus - tėvo. Ji neturėjo vedlių šiame pasaulyje, nei patarėjų. Tad klydo… tik užsiversdama ant pečių dar sunkesnius išbandymus. Prieš išeidama ji spėjo patirti savo trijų vaikų mirtį. Priimk ją ir paskandink jos vargus užmarštyje. Palik tik prisiminimus mums apie jos nuoširdumą, atvirumą ir meilę.

Kažkas pasakė, kad vaikų laimės jausmas priklauso nuo jų senelių. Na taip, juk tėvai įklimpę į rūpinimąsi sveikata ir pilvo pamaitinimu, pervargę, dažnai pamiršta pamaitinti vaikų sielas. Ir čia seneliai gali atnešti laimę vaikams, visą savo rūpestį skirdami mažųjų sielos pamaitinimui. Ir to visada man trūko, nes deja, bet mano seneliai visada buvo toli nuo mūsų šeimos. Pavydžiai klausydavausi, kai kažkas pasakodavo senelių jiems papasakotas istorijas apie karo metus ar ir geresnius laikus. Savo močiutės pasakotas istorijas (netgi ne man pasakotas) žinau vos kelias.

Pirmoji istorija mane verčia susimąstyti apie žmonių pamirštą savąją paskirtį Žemėje. Mes įpratome iš Žemės imti, ką panorėję, mainais nieko neduodami. Pasakėme, kad tik mes esame išskirtiniai šioje žemėje ir turime sielą. Bet gal mums buvo suteiktas išskirtinis protas ir galios, kad saugotume šią Žemę ir visa kas gyva joje? Gal mes turėtume būti Žemės piemenys, o ne Žemės valgytojai?

Vieną pavasarį, kai paukščiai jau buvo grįžę gimtinėn, užėjo dideli šalčiai. Broliai su tėvu vaikščiojo po laukus ir rinko sušalusius nebepaskrendančius paukščius ir nešė daržinėn, kad šie ten galėtų sušilti ir atsigauti.

Antroji istorija mane verčia žavėtis kaimo žmonėmis. Mieste žmonių likimai pasiklysta ir ištirpsta, o kaime žmonės mena ne tik visą žmogaus gyvenimą, bet ir kelias kartas kiekvienos šeimos. Jų išmintis ne iš knygų išskaityta, o krauju ir prakaitu išgyventa. Ši istorija apie lietuvišką patarlę  -  “Lazda turi du galus.”

Jau baigiantis karui, kai mūšiai Lietuvoje jokie nebevyko, kur nekur klaidžiojo pasiklydę vokietukai. Į mūsų kaimą galiausiai įsidrąsino ateiti vienas išbadėjęs, suvargęs jaunas vokietukas. Jis nebeturėjo ko prarasti, nebeturėjo jėgų slapstytis. Ir vylėsi gailesčio ir žmogiškumo. Vienas autoritetingas ir apsukrus kaimo žmogus pasiėmė šautuvą ir nušovė niekaip negalintį pasipriešinti jaunuolį. Jo mirtis buvo beprasmė: ji niekaip nebekeitė karo eigos, jis niekam nekėlė grėsmės. Kai to žmogaus sūnui suėjo panašiai metų, kaip kad tam vargšui vokietukui buvo, jis su traktoriumi įvažiavo į kūdrą ir, nesugebėjęs iš ištrūkti iš traktoriaus, priburbuliavo. Šis žmogus patyrė tokį pat vaiko netekties skausmą, kaip ir kažkur toli Vokietijoje savo sūnaus nesulaukusi motina ir tėvas. 

Trečioji istorija man primena vertinti, kiek daug mes šiandien turime.

Pavasarį vištos nedaug kiaušinių tedėdavo. Per Velykas visi vaikai gaudavome po vieną kiaušinį. Visi, išskyrus vyresnįjį brolį, juos pasigardžiuodami suvalgydavome. Brolis gi, nepaisant patarimo nerizikuoti prarasti vienintelį kiaušinį, išeidavo į kaimą varžytis su vaikais ridenant kiaušinius. Nors jis išeidavo su vieninteliu kiaušiniu, visada grįždavosu su pilna kepure laimėtų kiaušinių.