vėjas pritūpęs ant tvenkinio kranto išpučia žandus amūrai sau plaukioja
slysta nendrėmis jo švilpesys ūbauja garma su numestais akmenukais
nešančios ledo pilaites apsunksta žuvelių nugaros
į mūsų tylos apsiaustą jaukiai įkniaubęs snukutį
bando sušildyti spengiantį kranto paviršių
skersvėjis kovo pačiam vidury