Ganėtinai

erzina ir liūdina tai, kad po tikrai prastais kūriniais panašaus lygio rašančius kūrinius vartotojai palieka komentarus kaip: man labai patiko, labai gražu ir pan. Na, gal ir nieko, jei žmonėms patinka tokie dalykai, juo labiau, jei patys kuria kažką panašaus. Vis dėlto, mes vis kalbam ir kalbam apie tobulėjimą, o po tokių komentarų visi jaučiasi gerai ir vėl rašo tą patį *.

Taip susikuria atskira rašykų dalis, kuri ignoruoja ne tik neblogai rašančius rašykiečius, bet ir visą lietuvišką bei pasaulinę poeziją, kuri yra bent jau šio to verta. Jau nekalbu apie primityvias kūrinio pateikimo, minties raiškos taisykles.

Mano stalčiuje dar užkišta vienos literatūrologės knyga apie poezijos rašymą. Nelabai gilinausi į tai, kas parašyta, bet keletą pavyzdžių ir akimirkų įsidėmėjau. Apskritai - įdomu ir naudinga pasisemti kad ir rimavimo štrichų. Tiesa sakant, neskaitau daug poezijos. Nesu susipažinusi su daugeliu modernių poetų ir apskritai, nesigaudau - kas vyksta literatūriniame danguje. Vis dėlto, reikia būti visiškam kaimo japui, kad mėgautumeis kūriniais, apie kuriuos rašiau pradžioje.

Prisimenant rašykų paraštes, tai tokia mergaitė spiegiančiu balsu skaitė: "<...> aš esu tau reikalinga kaip peilis kiaulei paskersti".Po šito nelabai turiu ką pasakyti.

Gal jau nuo karščio stogas važiuoja, kad įsileidžiu į šį nesąmonių liūną :)