Futuristas tikrai nemyli nieko kito, tik savo automobilį:
ne žmoną, vaiką, šalį ir net banko sąskaitą (iš tikrųjų, jis tos banko
sąskaitos nelabai myli, kaip mėgsta galvoti kapitalistai, nes išleis
beveik bet kokią ar visą sumą už kone bet ką, jei tai pakankamai bevertiška),
išskyrus automobilį. Nes automobilis tapo mūsų ateities sekso simboliu.
Negalime iš tikrųjų niekuo džiaugtis, jei negalime pastatyti to priekinėje aikštėje.
Tačiau visa mūsų kilmė, auginimas ir mokymas draudžia sub rosą ir slaptumą.
Taigi šiandien turime išsiskirti su savo žmona, kad pašalintume iš savo meilužės
meilužės odiumą, ir pan. Dėl to futuristo žmona tapo šalta ir seksualiai sudirgusi;
ji iškėlė savo libido automobiliui ne tik dėl to, kad jo blizgučiai, prietaisai ir
mobilumas kenkia jos tuštybei ir negebėjimui vaikščioti (dėl suknelės, kurią jai
užsakė Nacionalinė mažmenininkų asociacija), bet ir todėl, kad tai jos nesugadins
ir neerzins, nesupykdys ir neišblaškys. Taigi, norėdamas daugiau ją užfiksuoti ir
įvaldyti, futuristas turi padaryti tą automobilį savo. Štai kodėl leiskite jam
gyventi nuomojamoje skroblėje, nors jis turi ne tik turėti vieną, bet ir kasmet
atnaujins ją su pirmykšte nekaltybe, niekam neskolindamas, neleisdamas
jokiai kitai rankai sužinoti paskutinę amžinai skaisčią paslaptį, amžinai
beprotišką jos intymumą, pedalus ir svirtis, pats neturėdamas, kur lįsti, ir,
net jei tai darytų, neitų ten, kur sugadintų įbrėžimai ar dėmės, visą
sekmadienio rytą prausdamas, poliruodamas ir vaškuodamas ją, nes tai
darydamas glosto moters kūną, kuri jau seniai atsisakė jam savo lovos.


Passchendaele2


