ETAPAS II. KŪRINYS 1

Bomžas ir milijonas

(Filmas „Lūšnynų Milijonierius“)
Proza

Telefono skambutis išplėšė ne tik iš sapnų, bet ir iš mylimos merginos glėbio, kuo Latika neatrodė labai patenkinta. Iš pradžių dairiausi aplinkui, stengdamasis suvokti, kas aš ir kur esu. Faktas kaip blynas – ne kalėjime ir ne namie. Namie tokio minkšto čiužinio ir tokios didelės lovos niekada neturėjau. Kalėjime... patys suprantat – čiužinių apskritai nebūna. Ir jie nė už ką neįleistų merginos miegoti šalia.
Pro pagirių rūką šiaip ne taip prasimušė vakar dienos įvykiai – ak taip, buvo balius. Buvo šokiai su dainomis, prabangus viešbutis ir dar kažkas... Oi, Šiva, kaip galvą skauda!
Paskubomis suvedžiau faktus į krūvą ir nusprendžiau, kad visgi esu viešbutyje. Ir gana prabangiame, turiu pridurti.
Dar vienas skambučio signalas privertė krūptelėti. Ak taip, telefonas...

- A...alio?
- Džamalis Malikas? - paklausė rūstus vyriškas balsas kitame gale.
- Ką? Ak taip, aš... aš Džamalis...
- Valstybinė mokesčių inspekcija trukdo. Jūs vakar laimėjote milijoną dolerių, taip?

Aš laimėjau milijoną?!
Pala, tikrai – vakar kažkas nutiko. Dabar aišku, ko ten visi šoko, dainavo ir šventė.  Ir kaip aš sugebėjau tokiame prabangiame viešbutyje pernakvoti – be laimėto milijono vargu ar būtų pavykę.
- Taip?.. - nedrąsiai patvirtinau.
- Jūs kviečiamas atvykti tokiu ir anokiu adresu susimokėti valstybinių mokesčių. Pats suprantate – už staigų praturtėjimą. Tokie įstatymai. Šiandien, iki antros valandos. Supratote?
- Taip, pareigūne, - atsakiau kuo skubiau. Tada dar dėl viso pikto pakartojau adresą. Jis suburbėjo, kad tikrai supratau ir nutraukė ryšį.

Laikrodis rodė pusę devynių ryto, kai susmukau atgal į patalus. Švelni Latikos ranka apsivyniojo mano kaklą ir truputį prismaugė.
- Kas ten buvo? - sumurmėjo mieguistu balsu man į ausį.
- Iš mokesčių inspekcijos. Panašu, kad šiandien vakare jau nebūsime milijonieriai, - atsidusau.
- Mm? - sumykė ji praplėšdama akis. Kelias sekundes kažką galvojo, tada žiovaudama plačiai nusišypsojo.
- O tu paversk tuos dolerius į rupijas ir būsi dar didesnis milijonierius.

Atsakiau jai tokia pačia šypsena. Mano brangioji Latika iš tiesų protinga – daug protingesnė už mane.
Ką aš be jos daryčiau, tris klases baigęs?

<<>>

Ankstyvą rytą nejučia supranti, kuo prabangus Mumbajaus bomžyno viešbutis DAR skiriasi nuo tų pigių, kurių pilna pribarstyta netoliese – ogi rytmečio triukšmas ne taip smarkiai girdėti. Žinoma, automobiliai vis dar pypsi, plerpia savo rūkstančiais varikliais, karvės bei asilai bliauna savo, o žmonės, įmynę į rytmečio pyragėlį, plūstasi iš karto trimis kalbomis, bet ne taip garsiai, kai esi aštuntame aukšte.
Sako, prabangiuose miesto rajonuose tokio triukšmo visai nėra. Reikės tą būtinai patikrinti!

Vienuoliktą valandą mudu su Latika jau linguojame taksi nurodytu adresu. Stebiu, kaip besikeičiant kvartalams vis dailėja bei aukštėja pastatai ir iš tiesų – ima atrodyti, kad visas tas triukšmas pamažu slopsta, nyksta. Sukežusių variklių plerpimą pakeičia švelnus brangių automobilių burzgimas, skalbiniais nukabinėti namų fasadai užleidžia vietą stiklo biurams bei marmuriniais ornamentais padabintiems architektūros paminklams, į kuriuos pažvelgęs tegalvoju viena – kiek šimtų antklodžių ten pavyktų išdžiaustyti?..
Esu buvęs šiose vietose ir anksčiau, bet labai trumpai. Paprastam žmogui čia nėra ką veikti – visi praeiviai atrodo pernelyg rimti ir užsiėmę tokiais nesuvokiamais reikalais, kad pasijaučiu lyg visiškas šudra tarp brahmanų.
Galop taksi palieka daugiaaukščių rajonus ir pasuka į kelią, vedantį jūros link. Stiklinius biurus pakeičia ištaigingos vilos - kuo toliau, tuo vis prabangesnės. Imu spėlioti, kur mes važiuojame. Kokiame rojaus sode įsikūrusi ta mokesčių inspekcija?

Telefonas vėl reikliai suskambo, šįkart tai buvo man dar neregėtas numeris.
- K...klausau?
- Ė, Džamali, čia tu? - spygtelėjo nepažįstamas moteriškas balsas.
- Aš? - sumurmėjau neužtikrintai, nežinodamas ko tikėtis.
- Taip ir maniau! Seniai nesimatėm, gražuoli! Čia Rubina, pameni mane?
- Kas? Ne, atleisk, nelabai...
- Nepameni? - balse kaipmat pajutau nuoskaudą. - Taigi kartu mokykloje mokėmės! Tu, aš ir dar mano geriausia draugė Freida. Ei, Freida, pasisveikink su juo!

Kažkur fone spygtelėjo dar vienas balsas, šaukdamas mane vardu, bet atmintyje tebetvyrojo rūkas. Freida?
Rubina? Kas per... Iš savo trijų klasių mokyklos laikų prisiminiau tik savo geriausius draugus – ir visi jie buvo
vyrai, jokių panų.

- Na bet tu ir stuobrys – savo pirmosios meilės neprisimeni! - įsižeidė balsas. - O mes tiek akytėmis mirkčiojom, tiek vizginom! Dabar turėsi nedelsdamas aplankyti, kad išpirktum kaltę! Ir paruošk atsiprašymo dovanas...
- Kas tau skambina? - sunerimo Latika, klausydamasi iš telefono čirpiančių balsų.
- Kažkokios panos, tipo mano mokyklos laikų draugės, - trūktelėjau pečiais. - O, tiesa... Gal tu pažįsti tokias Freidą su Rubina?
- Leisk man, - ištiesė ranką Latika. Jos veidas nieko gero nežadėjo, tai daug nesispyriojau. Tik palinkau arčiau, kad girdėčiau viską.
- Alio?
- Al... kas čia? - kaipmat persimainė Rubinos balsas. O gal tik besiklausant iš šalies taip pasirodė.
- Latika kalba. Džamalio mergina. O tu kas?
- Rubina. Irgi Džamalio mergina. Ir dar Freida – jo BUVUSI mergina. Beje, ji nuo jo nėščia! Gal malonėtum duoti telefoną Džamaliui? Mes čia turime nebaigtų reikalų.

Aš sėdėjau visiškai ir nuoširdžiai apstulbęs, kuomet žudikiškos Latikos akutės susmigo į manąsias.
- Aš jų visai nepažįstu! - sušnabždėjau teisindamasis.
- Jis sako, kad jūsų visiškai nepažįsta! - perdavė Latika, nenuleisdama nuo manęs akių.
- Oho, nepažįsta! - pagarsėjo Rubinos balsas. - Tegu tik neša savo, tėvelio, subinę pas savo vaiką! Ir  tegu skaičiuoja kompensaciją doleriais, jeigu taip! Milijoną mažiausiai! Antraip...

Tęsinio nesulaukiau, nes įsiutusi Latika nutraukė ryšį  ir pradarė taksi langą, užsimodama mesti telefoną lauk.
- Ei! - nutvėriau jos ranką, gaudydamas savo vienintelę ryšio priemonę su pasauliu. - Mano telefonas!.. Nusiramink, brangioji, gerai? Aš tikrai jos nepažįstu ir prisiekiu – neturėjau laiko tokiems dalykams, kaip vaikų darymas! Na, bent jau iki vakar, kai tu mane... hm... pati supranti...
Latika vis dar giliai kvėpavo įsiutusi, tačiau telefoną paleido, nors ir labai nenoriai.
- Tavim aš tai tikiu, - pabandė nusišypsoti, - bet... pats supranti, kodėl jos skambino.
Nespėjau nieko atsakyti, nes telefonas vėl suskambo. Latika mikliai nugvelbė jį man iš nagų ir pažvelgė į numerį. Paspaudė mygtuką:

- Alio?
- Čia Rubina! Tučtuojau...
Pypt – mano mergina nutraukė ryšį, tačiau telefoną tebelaikė rankoje, plėšriai stebėdama jį. Turbūt laukė dar vieno skambučio.

Nejučia palinkome į priekį taksi sustojus. Vairuotojas pasisuko į mudu, prašiepdamas išklerusius dantis:
- Atvažiavom, mieli ponai!
Aš dirstelėjau pro langą ir pastebėjau, kad stovime prie įspūdingos, trijų aukštų vilos vartų, ant kurių puikavosi lipnia juosta priklijuotas popieriaus lapas su užrašu „Taiksa nirikšanalaya“*
- Jūs įsitikinęs, kad čia tas adresas? - suabejojau.
- Tikrai taip, - palinksėjo vairuotojas. - Tas tas.
- Geeerai... - nutęsiau kiek abejodamas.

Sumokėjau vairuotojui  ir jis pasisiūlė palaukti prie vartų, jeigu jo prireiktų artimiausiu metu. Kadangi lankiausi mokesčių inspekcijoje pirmą kartą, paliepiau nelaukti – kas čia žino, kada ponai valdininkai mane paleis?
- Žiūrėk, - timptelėjo už rankos Latika, rodydama į šoną nuo vartų. Maždaug už pusšimčio metrų, prie kampo būriavosi kampuoti vyrukai baltais marškinėliais ir juodais šortais. Visi pasidabinę auksinėmis grandinėlėmis ir akiniais nuo saulės. Riebiuose, suprakaitavusiuose delnuose blykčiojo kastetai, o vienas tarp pirštų vartė išlankstomą peilį. Pasirodė, kad visi įdėmiai stebi mudu, tačiau kas žino – gal ir klydau.
- Kaip manai, čia m...mokesčių inspekcijos apsauga? - prisiglaudė arčiau Latika.
- Nežinau, brangioji. Bet geriau eiti vidun, ten bus saugiau.

Prireikė poros minučių, kol susipratau, kaip įveikti tuos vartus civilizuotai. Pasirodo, užteko paspausti mygtuką ir seksualus balsas kaipmat paklausė, kas esu ir ko noriu. Pasisakiau esąs toks ir anoks ir kad turiu sumokėti mokesčius valstybei – vartai kaipmat kuo plačiausiai atsilapojo.

Mudu žengėme spalvotomis plytelėmis klotu kiemo grindiniu, dairydamiesi į stebuklus, kuriuos tvora slėpė nuo aplinkinio pasaulio. Abipus kiemo visomis vaivorykštės spalvomis žėrėjo neseniai palaistytos, lygiai nuskustos pievos, kuriose žaliavo mažučiai medeliai, įmantriai lankstytomis smulkiomis šakelėmis. Kairėje mirguliavo prūdo vanduo ir lyg sidabrinis medis, aukštai į orą švirkštė fontanas. Prūdą supo mažytės statulos, vaizduojančios vyrą ir moterį labai keistomis pozomis, kurių reikšmę ne itin supratau. Bet atrodė puikiai.
Prie įėjimo pasitiko gražiai pasipuošusi mergina ir maloniu balsu pakvietė vidun. Oho – o aš iki šiol maniau, kad valdiškose įstaigose sėdi tik paniurę vyrai ir per gyvenimo vidurį persivertusios  moteriškės, triukšmingai dėliojančios antspaudus ir skardžiais balsais klykaujančios „sekantis!“. Matyt, pakeitė tvarką.
- Man tai nepatinka, - suspaudė mano ranką Latika, dėbčiodama į merginą prie įėjimo.
- Na taip, čia mokesčių inspekcija, - nuraminau ją. - Netrukus viskas užsibaigs, pažadu.
- Aš ne tą turėjau galvoje...

Jos žodžius nutraukė nepažįstamoji, grakščiu mostu rodydama duris:
- Prašom čionai, pone Malikai!
- Ir jinai man nepatinka! - sušnabždėjo Latika, glausdamasi dar arčiau. Regis, mokesčių inspekcija ją gąsdino labiau nei mane.

Viduje mus pasitiko dar didesnė prabanga ir mudu ilgą laiką stovėjome sustingę, pražiotomis burnomis, bandydami aprėpti tiek vaizdą, tiek idėją – kiek mokesčių reikėjo surinkti, kad visa tai įrengtų? Vien minkšti kilimai, primenantys austus paveikslus, atrodė verti milijonų! Jau nekalbu apie skulptūrų galeriją, sidabrinius sietynus virš galvų ir balto marmuro sienas paauksuotais kampais. Oho!

Ir nė vienos paniurusios pusamžės moteriškės. Atvirkščiai – už įmantrių formų stalo mūsų laukė išsipuošusi gražuolė su garuojančios kavos puodeliais ant padėklo.
- Laba diena, pone Malikai. Prašau, sėskitės! Gal kavos?
- Laba diena, - pabandžiau nusišypsoti. - T...taip, kava būtų n...neblogai...

<<>>

- Pirmą kartą mokesčių inspekcijoje? - žaviai šypsojosi mergina, pavaišinusi mus kava.
- Taip...
- Nieko baisaus, nesijaudinkite, viską sutvarkysime maksimaliai greitai, - pažadėjo ji, pakeldama nuo sofos segtuvą su kažkokiais popieriais. - Pirmiausiai būtų gerai, jeigu deklaruotumėte visą savo turimą turtą ir pajamas. Na suprantate – butai, vilos, laivai, automobiliai ir kiek uždirbate.
- Bet tai kad aš nieko neturiu, - trūktelėjau pečiais. - Nors pala, meluoju. Turiu šitą telefoną.
Pasirausiau kišenėje, bet neradau. Tada prisiminiau, kad Latika jį atėmė.
- Telefonas, štai... - padėjau ant stalo seną, nubrūžintą prietaisą.
- Ee... ne, bijau, kad šito deklaruoti nereikia, - jau mažiau šypsojosi mergina. - Tiek to. Tuomet praleiskime šį etapą ir eikime prie reikalo. Jūs vakar laimėjote milijoną dolerių.
- Taip, laimėjau... - nuleidau galvą, jausdamasis keistai kaltas.
- Pagal įstatymus, privalote susimokėti mokestį už tokį praturtėjimą, tai gal tada ir imkimės iš karto. Štai, jums reiktų pasižiūrėti ir pasirašyti šį dokumentą bei...

Mano telefonas ūmai suvibravo ir skardžiai suskambo. Kelias ilgas sekundes spoksojau į jį išsigandęs, nesmagiai žvairuodamas į merginą, kuri irgi tylėjo, sutrukdyta tokio chamiško telefono poelgio.
- Hm... gal atsiliepsite? - pasiūlė ji.
- Ak... ačiū, aš kaip tik galvojau... - skubiai pastvėriau kvailą daiktą ir paspaudžiau reikiamą mygtuką.
- Alio?

- Laba diena. Džamalis Malikas? - paklausė nepažįstamas, rūstus balsas.
- Taip?..
- Jus iš valstybinės mokesčių inspekcijos trukdo. Mes žinome, kad jūs vakar laimėjote milijoną dolerių ir pinigai jau pateko į jūsų sąskaitą  Allahabado banke. Pranešame, kad privalote atvykti į artimiausią mokesčių inspekcijos skyrių susimokėti valstybinių mokesčių! Taip pat jūsų laukia pajamų ir turto deklaravimo procedūros. Turite atvykti iki septintos valandos vakaro!
Penkias sekundes tylėjau, bandydamas suvokti, kas vyksta.
- Hm... dėkui, bet argi jūs manęs anksčiau nekvietėte atvykti dėl tų mokesčių?
- Atsiprašau?
- Na... jūs skambinate jau antrą kartą ir aš esu nurodytu adresu, tai...
- Palaukite, - pertraukė balsas ir aš išgirdau, kaip kitame ryšio gale kalena kompiuterio klavišai.
- Pone Malikai, - pasakė rūstus balsas, - mes neturime jokio skyriaus minėtu adresu. Ar jūs įsitikinęs, kad dabar esate mokesčių inspekcijoje?
- Aš... dabar jau nesu toks tikras...
- Na... kad ir kur dabar esate, tai tikrai ne mokesčių inspekcija. Primenu – iki septintos turite atvykti į TIKRĄ mokesčių inspekcijos skyrių. Suraskite vieną arčiausiai namų. Viso.

Aš žvelgiau į gęstantį telefono ekraną, tada dirstelėjau į Latiką ir galiausiai – į merginą su popieriais, kurios kaktoje jau buvo susimetusios raukšlės.
- Pasakykite, ar čia iš tiesų mokesčių inspekcija? - paklausiau.

Mergina prikando apatinę lūpą ir žaviai nusišypsojo.
- Čod!** - susikeikė Latika, supratusi reikalą greičiau nei aš. - Džamali, bėgam!

- Oi, jūs abu! - staiga atsklido šūksnis iš pastato gilumos ir mudu su Latika it įkirpti grįžtelėjome į jo pusę.
Artinosi jaunas, gražiai pasipuošęs vyrukas, kurio gyvenime nebuvau matęs. Aukso grandinėlių kiekio ant jo rankų, kaklo ir diržo būtų pavydėjusi kiekviena moteris. Ūmai pastebėjau, kad prie išėjimo jau sukiojasi matyti kampuoti vyrukai su tamsintais akiniais.

- Taip, nelabai sklandžiai čia gavosi, Eašan... - suburbėjo jis, gręždamas aštriu žvilgsniu merginą už stalo, kuri dabar nunarino galvą ir išraudo. - O turėjome taip gražiai pasidalinti pinigus su brangiuoju Maliku, ar ne? Ei, Džamali, kaip sekasi? - jis ištiesė man ranką.
- Mudu pažįstami?

Vyrukas nuleido ranką ir pavartė akis, vaizduodamas įsižeidusį:
- Ne nu... Džamali, tu gal ir bomžas, bet net ir bomžai turėtų pažinoti visas savo gimines. Aš tavo trečios eilės pusbrolis, supranti? Mahešas. Mudu buvome susitikę gal prieš dešimt metų, kai mano tėvai dar buvo gyvi ir lankė tavo tėvus. Tiesa, tada mudu nesikalbėjome, bet tai nieko nereiškia – aš vis tiek tavo pusbrolis, o tu mano. Tai kaip?
Vyras vėl ištiesė ranką ir aš ją netvirtai paspaudžiau.
- Jei iš tiesų pusbrolis, - pasakė Latika, - kam šita šarada su mokesčių inspekcija?
- Oi, o tu tikrai sumani mergina, - pavartė akis Mahešas. - Seni įpročiai, atleiskite. Kaip matai, Džamali, turiu galingą chatą prie jūros. Yra netgi baseinas. Reikalas tas, kad mūsų brangiojoje šalyje tokį dalyką galima užsidirbti tik dviem būdais – arba tampant politiku, arba gangsteriu. Turbūt supranti, kad bomžams iki politikos kelias labai ilgas, aš tiek kantrybės neturiu. Vakar kaip tik pamačiau, kaip tave per teliką rodė ir pagalvojau – kodėl gi man savo brangiajam Džamaliui neiškrėtus šaunaus pokšto praturtėjimo proga? Cha cha, va taip!

Jis pamojo ranka vis dar susikrimtusiai Eašan ir žengė į šalį, rodydamas kelią:
- Tai eime, pavaišinsiu kuo nors stipresniu, pasikalbėsime.
- Bet... man reikia į mokesčių inspekciją...

- Palauks, - aistringai sumosavo Mahešas. - Niekur nepabėgs. Mudviems reikia atšvęsti, juk pagaliau tu beveik toks pat turtingas, kaip ir aš. Reikia aptarti tavo ateities planus.
Latika prikando lūpą ir linktelėjo man. Nebuvo kur dingti. Paklusome Mahešo valiai ir nupėdinome koridoriumi, it du prasikaltę kačiukai. Šis švilpavo per du žingsnius Latikai už nugaros.

Kuo giliau į pusbrolio irštvą, tuo oras atrodė tirštesnis, persisunkęs cigarų, vyno ir mirtino pavojaus tvaiku.
Galop išlindome į didžiulę svetainę ir Mahešas maloniai pakvietė sėstis į minkštus fotelius. Pats nuėjo prie baro ir ištraukė didžiulį butelį kažkokio gelsvo gėrimo. Ir tris taures.
- Taigi, brangusis Džamalis laimėjo milijoną ir nežino, ką su juo daryti, - lėtai nutęsė jis.
- Bet...
- Ne ne, nieko nesakyk, aš viską ir taip suprantu. Tu ruošiesi į mokesčių inspekciją, nori susimokėti mokesčius valstybei – žinoma, tai labai gražu. Bet tai nėra labai teisingas poelgis, jei nori žinoti mano nuomonę. Tai velniškai dideli pinigai kažkokiems valdžios gangsteriams į kišenę, o ir pačiam po visko lieka ne stebuklingai daug – net padorios vilos prie jūros nenusipirksi. Patikėk, žinau. Būtent todėl daug šaunesnis poelgis yra nemokėti mokesčių ir tiesiog paimti visus tuos pinigus kitaip. Žinoma, be mano pagalbos tau nieko nepavyks, o ir laiko neturime labai daug. Todėl  susitarkime paprastai – aš tau išimu visus pinigus iš banko ir pateikiu lagamino pavidalu. O tu man sumoki šimtą tūkstančių dolerių. Kaip tau toks sandėris?
- Hmmm... - nutęsiau, bandydamas sugalvoti kažką protingo.
- Bet jeigu pinigai dings iš jo sąskaitos, - aplenkė mane Latika, - ar tai nebus pernelyg akivaizdu valdžiai, kad jie buvo pavogti?
- Oi, nu bet tu tai per daug protinga, - paniuro Mahešas. - Gerai, jei taip nori žinoti, Džamaliui po visko teks kuo skubiau sprukti į užsienį, pasikeisti vardą, pavardę ir dar ko gero porą metų slapstytis nuo Interpolo...
- Ei, aš nenoriu į užsienį! - pasipurčiau. - Man ir Mumbajuje gerai! Ir man patinka mano vardas! Gal geriau mokesčius sumokėsiu ir...
- Džamali, apsvarstykime vieną klausimą, - pertarė mane Mahešas. - Kur tu iš viso dėsi tuos pinigus? Kiek tu daugiausiai savo rankose esi turėjęs? Dešimt dolerių? Šimtą? Privalai suprasti viena – bomžai pinigų neturi, neturėjo ir neturės. Kodėl? Ogi todėl, kad jie mąsto kaip bomžai, kaip šudros***. Duok šudrai pinigą ir jis jį kaipmat išleis. Tu ne kitoks. Praeis mėnuo ir tavo milijono nebeliks, pažadu. Kad tie pinigai liktų nors kiek ilgiau, reikia investuoti. O investuoti reikia labai protingai. Ir patikėk, aš žinau, kaip tai daryti.
Mahešas pripildė taures iki pusės.
- Taigi, Džamali, išgerkime už tai, kad kuo mažiau pinigų atitektų valdžios gangsteriams ir kad jie būtų kuo protingiau investuoti!

Nežinau kodėl, bet man jo išmintingi pamąstymai nepatiko. Siurbčiodamas klaikiai stiprų gėrimą dirstelėjau viena akimi į papilkėjusį Latikos veidą. Ji nežymiai linktelėjo.
Mano galva buvo tuščia it puodynė, bet sumečiau, jog Latika jau turi kažkokį planą ir tas planas greičiausiai bus geresnis nei mano... neplanas.
- G...gerai, - pasakiau Mahešui. - Už tavo planą ir tinkamas investicijas!
- Va dabar tu jau pradedi naudotis galva, mano mielas Džamali! - džiaugsmingai šūktelėjo Mahešas ir kilstelėjo savo taurę, vos neišlaistydamas gėrimo. Ištuštino ją vienu mauku ir sviedė per petį. Neišgirdęs jos dūžtant, dirstelėjo atgal, kur pamatė ją, riedančią minkštu kilimu.- Taigi, mes turime laiko iki septintos vakaro ir mums reikia skubiai veikti. Eime, sekite paskui mane. Parodysiu, kaip pinigai atimami iš valdžios gangsterių nagų ir atiduodami paprastiems gangsteriams!

Mahešas pakilo nuo sofos ir jau žengė išėjimo link, kai jam ant galvos nusileido puspilnis butelis, išgaudamas duslų „kaukšt“. Deja, į šipulius nesubyrėjo, kaip matydavau filmuose. Ir apstulbusio Mahešo neišjungė, todėl Latikai skubiai prisireikė užsimoti dar kartą.
Tiesą sakant, ji užsimojo penkis kartus – dėl garantijos.

<<>>

- Tu... tu... - žagsėjau, spoksodamas į pasliką Mahešo kūną. - Mano pusbrolį...
- Visų pirma, niekas nežino, ar jis iš tiesų tavo pusbrolis, - skubiai atsikirto Latika, kraustydama gulinčiojo kišenes. - Antra, jis tave būtų į banką nutempęs ir visus tavo pinigus pasiėmęs sau. O paskui ir mus pačius...
Na  nežinau, užkasęs kur nors turbūt.
- Tu tokia žiauri, brangioji.
- Ne, tik realistė, - mergina pamojavo nedideliu pistoletu, ištrauktu Mahešui iš už diržo. - Pažiūrėk, ar kas nors neateina.
Kol stebėjau koridorių, ji patikrino stiklines duris į kiemą su baseinu. Netrukus ir man pamojo, kad paskubėčiau.
- Kieme nieko nėra, bet vartai saugomi, - parodė į skustagalvius, besitrinančius palei siaurus, aukštus vartelius pėstiesiems. - Imk pistoletą, nušauk juos.
- Ką?! - pasibaidžiau. - Kodėl aš?
- Tai negi man siūlai?
- Hmm... bet aš ne... aš tikrai negaliu. Dar nesu nieko nušovęs, brangioji. Žinai, tai kažkaip... baisu...
- Nieko tokio, - nuramino ji. - Visada būna pirmas kartas. Žiūrėk, man tavo velionis brolis Salimas rodė šitaip. Atlauži šitą daiktą, nusitaikai per šitą daiktą ir spaudi šitą lenktą daiktą...
Trinktelėjo kurtinantis šūvis, man pro ausį prašvilpė kulka ir sutrupino sidabrinį sietyną į šipulius.
Tuo pat metu kažkur toli koridoriuje pasigirdo daugybė skubių žingsnių, aiškiai besiartinančių mūsų link.
- Čod!- neišlaikė Latika. - Štai, imk, šaudyk ir bėgam!
Ji pravėrė stiklines duris ir iššoko į kiemą. Išlėkiau jai iš paskos, sukdamasis ratu. Svetimi žingsniai užnugary, suklusę skustagalviai prie vartelių, kitoje pusėje – aklina tvora.
Ir laipteliai žemyn, prie vandens.
- Čionai! - Latika it kokia gazelė šoko prie laiptų ir akimirksniu pranyko iš akių.
- Kur tu bėgi, taigi mums mašinos reikia! - šūktelėjau jai iš paskos. - Ir... ir greitos mašinos, ne bet kokios!
Už nugaros pasigirdo balsai, pokštelėjo šūviai. It kiškis nėriau per dekoratyvinius krūmus, persekiojamas žemę rausiančių kulkų.
- Čionai, Džamali! - klyktelėjo Latika.
- Aš bandau, bandau! - sudejavau pro sukąstus dantis. Rodos, ne pirmą kartą bėgioju nuo ginkluotų persekiotojų, o priprasti vis niekaip negaliu.
Krūmai ūmai baigėsi ir aš vos nenulėkiau nuo prieplaukos į vandenį.
- Mums reikia ten! - Latika parodė į vandenyje besisupantį baltą katerį, ant kurio šono puikavosi raudonas užrašas „Žuvėdra“.
- Ei, pala, o ko mums ten...
- O tu apsidairyk! Daugiau nėra kur bėgti!
Mergina nutvėrė mano ranką ir mudu puolėme siauru tilteliu prie katerio. Vėl supoškėjo šūviai,  porą kulkų pajutau prašvilpiančias nemaloniai arti. Atsišaudyti visai nenorėjau. Visų pirma, dar patį nušaus, o antra – kas bus, jei aš ką nors nušausiu?!

Latika skriete įskriejo į katerio denį puolė atrišinėti virves.
- Šaudyk, Džamali!
- Bet aš negaliu! Dar nušausiu ką nors! - surikau.
- Jei tu nešaudysi, tada jie mus nušaus! Taip kad pradėk pirmas ir greičiau! - sušnypštė ji.
- Gerai.
Išlindęs iš už borto, paleidau į liepto pusę du šūvius ir vėl pasislėpiau. Šaitan, betgi ir nupurto ranką tas daiktas!..
- Kitą kartą, - suburbėjo Latika, nenuleisdama nuo manęs apvalių akių, - šaudyk atsimerkęs, Džamali!
Ir nusiraitė pažeme į kapitono kajutę, palikusi mane vieną.
Kai išdrįsau kilstelėti galvą ir pažvelgti į tai, kas dedasi pakrantėje, pastebėjau skustagalvius, bandančius lieptu pasiekti mus. Buvo likę gal dvidešimt žingsnių ir aš išsigandęs vėl paleidau porą šūvių. Kuomet pažvelgiau dar kartą, teišvydau krutančius dekoratyvinius krūmus. Netrukus pasigirdo ir atsakomieji šūviai, į katerio korpusą subarbeno kulkos.
- Nėra raktelių! - sušnypštė Latika kajutės tarpdury. - Įstrigom, Džamali! Tikiuosi, tu nė vieno nenušovei?
Greičiausiai teks derėtis, lavonai tokiu atveju būtų labai negerai.
- Tavo laimė, aš nemoku šaudyti...

Ūmai šalia Latikos atsilapojo liukas denyje, mirtinai išgąsdindamas mus abu. Iš skylės išlindo žiovaujanti galva raitytais ūsais ir apsidairė aplinkui.
- Kas čia vyksta? - suburbėjo nepatenkintas vyriškis. Jam ant galvos buvo atvirkščiai užmaukšlinta raudona kepurė nuo saulės, pritvirtintas prie dirželio dūzgė mažas ventiliatoriukas.
- Tu... tu kapitonas? - pirma atsipeikėjo Latika.
- Kas? Ei, dailioji mergaite, čia tik kateris, ne Titanikas. Kateriai neturi kapitonų. Aš paprastas vairuotojas, o tu kas tokia? Ir kodėl judu gulite ant denio?
- Džamali, taikykis! - nurodė Latika ir aš beveik negalvodamas paklusau. Tik kai jau nusitaikiau, šmėstelėjo keista mintis – o ko?
- Eik čia, dėde vairuotojau, tik nedaryk staigių judesių, o tai Džamalis tave nušaus! - kalbėjo Latika, traukdama ūsuotąjį už apykaklės iš plyšio. - Jis vakar laimėjo milijoną, todėl dabar yra piktas ir mirtinai pavojingas! Padėsi mums išplaukti iš šios prakeiktos skylės!
- Ei, aš turiu žmoną ir penkiolika vaikų! - sumikčiojo ūsuotasis, baimingai žvairuodamas į mano netvirtai laikomą ginklą. - Trys dar visai maži. Todėl padėsiu, tik nešaudykit!

Šūviai staiga pasipylė it lietus iš dangaus. Latika su vairininku sugulė vos ne vienas ant kito. Kulkos išbarškino kajutės langelius ir dalį priekinio stiklo. Ūsuotasis vėl ėmė rėkti apie savo vaikų skaičių, tačiau vargu ar jį kas nors girdėjo nuo kranto. Sukaupęs visą drąsą dirstelėjau pro langelį ir paleidau kulką į skustagalvių pusę. Žinoma, nepataikiau, bet jie truputį apsiramino. Tik neilgam.
- Dabar! - niūktelėjo alkūne vairininką Latika. - Užvesk, nešdinamės!
Atgijus varikliui, po manimi sugrumėjo grindys. Vairininkas stengėsi savo darbą atlikti sulinkęs pusiau. Išsitiesė tik data, kai laivas pirmagaliu pasisuko nuo kranto. Pro kajutės duris žvelgiau į pakrantėje energingai bėgiojančius skustagalvius. Jie dabar negalėjo mūsų taip lengvai pavyti. Cha!..
Suskambus telefonui, mano drąsa išgaravo it dūmas. Numeris vėl buvo nepažįstamas.
- Alio?
- Oi, Džamali, maderčod** tu prakeiktas! - suriaumojo labai piktas balsas.
- Ma... Mahešai, pusbroli, čia tu?
- Tu man dantų neužkalbinėk! Bent nutuoki, ką tau padarysiu už tai, kad man buteliu į galvą davei?!
- Bet ten ne aš, ten Latika...
- Man, žinok, nusišikt stačiai, kuris iš jūsų tą padarėt. Kai aš judu pagausiu, nudirsiu odą dar gyviems, o po to priduosiu mėsą į vietinį dešrų fabriką! Jie labai brangiai superka tokių šudrų, kaip jūs, kumpius ir nugarines!
- Palauk, Mahe...
Bet jis nutraukė ryšį.
Viskas, pamaniau baisiausiai susikrimtęs, daugiau nė už ką nevalgysiu indiškos dešros.

Į katerio korpusą kažkas keistai sucaksėjo. Latika grįžtelėjo atgal, aš dirstelėjau pro kajutės duris ir pastebėjau per bangas šokinėjančius tris nedidukus vandens motociklus, kurie vijosi mus, neketindami pasiduoti.
- Ei, padaryk kažką, kad šitas daiktas plauktų greičiau! - įsakiau vairuotojui.
- Ir taip plaukiame visu greičiu, - atsiliepė šis. - Patys pažiūrėkit, matot? Maksimumas.
Jis pabarbeno pirštais prietaisų skydelį.
- Tai mus pasivys? - paklausė Latika nevilties kupinu balsu.
- Man labai gaila, panele...
Kulkos vėl ėmė kalenti į korpusą, tačiau netrukus liovėsi – matyt persekiotojai suprato, kad efektyviau bus šaudyti priplaukus visai arti, todėl pamažu artinosi, permetę automatus per petį bei iššiepę dantis.
Prieš mus ramiai blizgėjo jūra, bangų beveik nebuvo. Kiek kairiau geltonavo paplūdimio linija, iš vandens kyšojo smulkios besimaudančiųjų galvos. Keli maži laiveliai tingiai plūduriavo vietoje, tik mes vieni lėkėme visu greičiu nežinia kur.
- Ei, - prabilo vairuotojas. - O tu tikrai laimėjai milijoną? Vakar girdėjau kažką per radiją, bet pernelyg nesidomėjau.
- Aha, laimėjau, - linktelėjau, bandydamas sugalvoti, kaip pasprukti nuo persekiotojų. Kol kas jokia protinga mintis į galvą neatėjo, todėl vyliausi, kad Latika sugalvos ką nors pirmiau nei aš.
- Oi, vargeli, užjaučiu, - palinksėjo vairuotojas. - Pamenu, aš jaunystėje irgi netyčia laimėjau penkis tūkstančius. Būtum matęs, kas dėjosi pirmus du mėnesius – maniau, kad visa Indija išsikraustė iš proto ir pasiruošė mane suryti gyvą.
- Tikrai?
- Aha. Pirmiausia, su manimi vėl panoro bendrauti visi pamiršti giminaičiai – netikėtai aš jiems labai artimas tapau. O kai giminė tokia gausi, įsivaizduok, kas nutinka, kai keli šimtai  pusbrolių bei pusseserių ant galvos užšoka.
- Oho...
- Taigi. Bet čia niekis, čia dar gėlytės. Baisiausia, kai tikri kuriozai prasideda. Tai žiūrėk, kokia tetulė nuo tavęs nėščia, tai visas tuzinas pusseserių į gimdymo skyrių atgula ir ima tavęs šauktis. Durnių namai, ne kitaip. Jau nekalbu apie visus kitus, kurie nėra giminės.
- Tai... kur tu tuos pinigus padėjai? - sumikčiojau apimtas siaubo.
- Išleidau besislapstydamas, - trūktelėjo pečiais vairuotojas. - Išsinuomojau kambarį pusei metų kitame mieste, apie kurį jokia gimininga dvasia nežinojo, susiradau laikiną darbą ir siuntinėjau žmonai vis po truputį kiekvieną mėnesį, idant žinotų, kad gyvas dar.
- Vau...
- Bet tau, brol, tikrai nepasisekė, - palingavo galvą vairuotojas, stebėdamas veidrodžiuose  besiartinančius vandens motociklus.
- Taip, mano laimėta suma daug didesnė...
- Ne, aš ne tai turėjau galvoje. Tave per teliką visa šalis matė. Kiekvienas sukčius žino, kaip tu atrodai. Ne tik savi.

Nežinau, kodėl, bet staiga užsinorėjau verkti. Tačiau nespėjau – vėl suskambo telefonas. Įkyrus tai daiktas, ypač šiandien!
- Džamali, suski tu! - suspigo jau pažįstamas Rubinos balsas. - Mes kartu su Freida tave į teismą paduosime, vergausi mums iki gyvenimo galo! Jeigu to nenori, nešk savo subinę...
Toliau neišgirdau, nes atitraukiau telefoną nuo ausies, gailiai pažvelgdamas į Latiką.
- Kas? Kas tau skambina? - skubiai paklausė ši.
- Čia tos dvi, jau galvą nuo jų skauda...
- Duok čia! - ryžtingai ištiesė ranką mergina ir aš nedvejodamas paklusau.
- Alio! Klausyk, tu, kutja**! Džamalis pinigų jau nebeturi, supratai?! - sušnypštė Latika taip, kaip dar niekada negirdėjau šnypščiančios. - Taip kad rauk savo čedą** ir atšok nuo jo, viskas!

Nuleidusi telefoną, pažvelgė į mane gailiu žvilgsniu, turbūt paveikta to paties jausmo, kai rodos, pasaulis tuoj užgrius ant tavęs ir nieko su tuo negalėsi padaryti.
Vairuotojas žvilgtelėjo į mudu.
- Jie jau visai arti, vaikučiai. Bet nesijaudinkite. Žinau, ką reiškia atsidurti jūsų kailyje, todėl laikykitės – tuoj mes pasivažinėsim taip, kad tie kerėplos niekada to nepamirš!
Ir jis staigiai pasuko vairą į dešinę, tolyn nuo kranto.
Pro praviras kajutės duris pamačiau posūkio sukeltas didžiules bangas. Vienas iš persekiotojų neišlaikęs apsivertė ir pūkštelėjo į vandenį. Jo motociklas iškilo netoliese, spjaudydamas putas iš po savęs.
Kiti du apdairiai nėrė į šalis, bandydami išvengti kolegos likimo.
- Kuro nėra taip jau daug, bet iki vienos vietos užteks! - riaumojo ūsuotasis. - Laikykitės, vaikučiai, čia dar ne viskas!
Jį turbūt apėmė tikras jūrinis įkvėpimas, nes dabar sukiojo vairą plačiai išsišiepęs, rodydamas dvi eiles geltonų dantų.
Dabar kateris lėkė lengvai vingiuodamas, keldamas netolygias bangas ir persekiotojai laikėsi kur kas atokiau, matyt supratę, kas jų laukia. Porąsyk išgirdau caksinčias į korpusą kulkas.

- O dabar ypatingas numeris tiems, kurie ypač atkaklūs! - užkriokė vairuotojas, susukdamas vairą į kairę ir po poros sekundžių – į dešinę.
Rodėsi, tuoj apsiversime. Siaubingai pasviręs, kateris pasuko statmenai į krantą, laivagalyje pasigirdo skardus trenksmas, kai bangos susidaužė tarpusavyje. Mačiau, kaip antras persekiotojas išlėkė į orą, neišsilaikęs ant motociklo. O vairuotojas jau atakavo trečiąjį, bandantį pasprukti nuo bangų. Pasivijo jį greičiau, nei tas suspėjo nukreipti į mus ginklą. Kateris krūptelėjo, po mūsų kojomis laivagalio kryptimi nusklido slopus barškėjimas, kurį palydėjau žvilgsniu. Netrukus  iš putojančio vandens išniro motociklas, tačiau vairuotojo neišvydau.
- Štai taip reikia vairuoti jūroje! - pergalingai užkriokė vairuotojas. - Ei, vaikučiai! Ar jau nusprendėte, kur norite keliauti? Sugalvojote pirmą savo norą už milijoną?
Mudu su Latika susižvalgėme. Tikriausiai ji tikėjosi, kad turiu kažkokį planą.
Aš to paties laukiau iš jos.

<<>>

Mumbajaus centrinė traukinių stotis sausakimša kaip visada. Čia tiek žmonių, kad mane, visai šaliai rodytą per televizorių,  turėtų atpažinti kiekvieną sekundę. Dėl to ir dėviu tamsintus akinius bei  šilkinį šaliką ant galvos. Atrodau kvailai, beveik kaip kino aktorius. Tačiau taip nors niekas neatpažįsta ir ačiū Šivai už tai.
Turime du bilietus į traukinį, kuris vyksta toli toli – vos ne į kitą šalies galą. Tai ne šiaip traukinių bilietai – tai mūsų patys PIRMIEJI traukinių bilietai. Iki šiol keliaudavome kaip normalūs bomžai – ant vagono stogo. Todėl patį pirmą norą, tapus milijonieriumi, buvo nesunku sugalvoti.
Įsigeidėme pakeliauti kaip turtingi žmonės.

Traukinyje liaudis grūdosi ne ką menkiau nei pačioje stotyje. Visos vietos buvo užimtos, net ir tos, kuriose turėjome sėdėti mes - nieko nepadarysi. Stovėjome prispausti prie lango ir tylėjome. Labai bijojau, kad paskutinę sekundę nepasirodytų įsiutęs Mahešas. Tikėjausi, kad vis dar žvejoja mus jūroje.
Lengviau atsidusau tik traukiniui pajudėjus. Žmonės draugiškai pasviro, stogas virš galvų subildėjo nuo ten suvirtusių keleivių, išgirdau džiaugsmingus šūksnius, tik kažkodėl čia, viduje, niekas nešūkavo.
Vėl suskambo telefonas, tik šį kartą ne vien mano – Latikos irgi ėmė zvimbti. Pasirodė šiek tiek keista - ji naudojo mano velionio brolio Salimo telefoną, kurio numerio beveik niekas nežinojo.
Man skambino iš mokesčių inspekcijos. Tas pats rūstus balsas nekantraudamas priminė, kad iki septintos liko vos pusantros valandos, todėl privalau paskubėti. Valstybė laukia nesulaukia mano pinigų.
- Aš... nemanau, kad šiandien spėsiu, - atsakiau prakaituodamas. - Ar dėl to nieko blogo nenutiks?
- Hmmm... Jeigu nespėsite, tuomet jūsų sąskaita banke bus užšaldyta iki tol, kol teiksitės sumokėti mokesčius. Pats suprantate – milijonas dolerių - ne juokas. Todėl paklausiu dar kartą – ar tikrai nespėsite?
- Aš... nemanau... Tik ne šiandien.
Traukinys krūptelėjo, kažkieno alkūnė skaudžiai įsirėžė man į šonkaulius. Suspaustas it dešrigalis sumuštinyje, bendrakeleivis skubiai atsiprašė.
- Supratau. Ką gi, tuomet lauksime jūsų tada, kada turėsite laiko. Iki tol sąskaita bus užšaldyta -  nesupykite ir nesiskųskite.
Pypt!

Latika irgi emocingai su kažkuo kalbėjosi. Jos veidas itin sparčiai raudo, balsas garsėjo, o netrukus pasipylė ir keiksmažodžiai, kokių iki šiol dar nebuvau girdėjęs.
- Klausyk, aš tavęs šimtą metų nei mačiau, nei regėjau, tai ko dabar paskambinai?! Ir... pala, pirmiau pasakyk, iš kur gavai šį numerį?!  Ak... Štai kaip, ar ne? Ne, jokiais būdais! Ne, su Džamaliu tu nesikalbėsi, ir manęs užteks!.. Ką?..
Latika klausėsi, o jos įraudęs veidas ėmė blykšti.
- Žinai ką, tu, bakari-premi**, šitą mes ir be tavęs padarysim!
Įsiutusi ji pabandė išjungti telefoną, bet drebančiais pirštais nepataikė sugraibyti mygtukų. Tada pravėrė langą ir sviedė jį lauk.
Prietaisas nusirito kažkur už bėgių pylimo. Nemačiau, ar sudužo.
- Ei, - ištiesiau jai savo telefoną. - Dar ir šitą.
Latika plėšriai išsišiepė ir antru mostu pasiuntė mano ryšio priemonę pro langą. Jos pečiai nusileido, veidas vėl atgavo įprastą spalvą.
- Jau geriau? - paklausiau.
- Aha... Tėvas skambino. Po dešimties metų nesimatymo. Jau buvau jį pamiršusi.
- O...
- Taip, aš tą patį pagalvojau. Jam, matai, parūpo, ar tu sumokėsi išpirką už mane, kaip nuotaką -  pagal kažkokias senas vedybų tradicijas! Baisesniu šikniumi tikriausiai jau neįmanoma būti! Čod! Maderčod!
- Ei, ei... - apkabinau ją. - Tiek to. Jis tau nebepaskambins.
- Abejoju. Tėvas sakė, kad mudviejų numeriai ir informacija apie buvimo vietą yra karštos prekės juodojoje rinkoje. Todėl kitoje stotyje ir aš pirksiu akinius nuo saulės!
Suspaudęs Latiką glėbyje, jutau jos nervingą virpulį. Netrukus traukinys pasuko ir keleiviai draugiškai primygo mudu savo kūno svoriais.

- O tau kas skambino? - po minutės prisiminė ji.
- Mokesčių inspekcija, - murmtelėjau. - Bijau, kad po valandos jau nebebūsime milijonieriai.
- Tikrai?! - ji apsidžiaugusi pasisuko į mane.
- Maniau, tau nepatiks...
- Žinai, man... kažkodėl net labai patinka. Keista. Visados norėjau būti turtinga, bet dabar...
- Žinai, man irgi patinka, kai to milijono nėra. Turbūt bomžai ir milijonas dolerių – nesuderinamas dalykas.
Ji nusijuokė, tarsi būčiau pasakęs kokį nors pokštą.
- Ei, Džamali.
- Ką?
- Aš jau sugalvojau antrą norą, - švelniai nusišypsojo.
- Ar tai man daug kainuos?
- Ne. Visai nekainuos. Kitoje stotyje lipkime ant vagono stogo, ką?

Zi End.

- - - - - - - -
* mokesčių inspekcija (hindi)
**  indiški keiksmažodžiai, kurių geriau neversiu
***  Indijoje egzistuojančios kastų sistemos žemiausio sluoksnio atstovas