DVASIOS NAUJALIETUVIAI

teka 07:02
leidžiasi 18:00
ilgumas 10.58

Pilnatis
19 mėnulio diena

Šiandien -11°C / -2°C, gali pasnigti

    05
    PENKTADIENIS
Austra Aurora Liucijus Vydotas Giedrė Klemensas Virgilijus
Be drąsos vyras - kaip be kartumo pipiras
------------------
Ne tai dabar darau, ko man norisi, bet šis  dienoraštis, kol jis dar bent toks yra, paliepia pasižvalyti ne tik po namų kiemą, bet ir už jo. O ten daug  riksmo – net ir prozininkų šurmulys, bet jis jau aprimęs ir dabar labiausiai triukšmauja, pasak Vilnelės  - „grafomanai“:
“grafomanai vis dar tokie pat pikti ir ištroškę keršto. tie, kurie keršija piktomis žinutėmis ir komentarais, dar visai nebaisūs. baisiausi tie, kurie visiškai ignoruoja bet kokią kritiką“

Patriukšmavau ir aš, nors beveik įsitikinęs, kad tai beviltiška.
O buvo taip...
PARAŠIAU:
„Prie sienos tuos bepročius, prie sienos, Vilnele. Paskaitykit šios dienos "Vakaro Žiniose" F. Kauzono straipsnį "Komisare Kubiliau, kur jūsų mauzeris?" Ten, kaip suprantu, ir apie Jus. Nes kad Jūs turėjote mauzerį, tą tikrai žinau. Kur jis?“
ATSAKĖ:
vakaro žinių neskaitau. kur mano pistoletas? galiu susigrąžint. manot, verta? :)

Užsifiksavo- aha, „Vakaro žinių“ neskaito. Atrodo , kad jas palikusi skaityti grafomanams ir turbūt savo 80 -metį pasitinkančiam poetui Justinui Marcinkevičiui. Bet, žinoma, čia ne tai svarbu; man svarbiau, kad būtent tokiame kontekste pagalvojau, jog naujalietiviai kuriasi ne tik prie ežerų, ne tik suaria pilkapius, apsėdami juos javais, apsigyvena vos ne piliakalniuose su savo tvoromis. Jie, ko gero, jau bando įsikurdinti ir tautos dvasioje, kartu su „sūrskiais“ ir jiems panašiais, taikydamiesi „išlaižyti“ iš tautos literatūros net jos klasikus. O apie pavienius kūrėjus net ir kalbos nėra.
Na, o mes, kurie ne su Sūrskiu?
Štai pas mano gerb. Joną pradėjo augti sparnai:

Šnekorius 
„Pranel, man už nugaros pradėjo dygti plunksnos. Staiga tai sparnai? Tuomet tik plest ir čia manęs nėra“.
Ir ką  pasakyti?
Su Jonu lengviau, su juo ilgą laiką  įvairiose svetiniuose, baliuose, daug bažnyčių ir karčiamų aplankę, pas mergas kartu ir ne kartu vaikščioję, Radijo karieta važinėję... Kalbant su juo galima ir piktesnį žodį pasakyti – nesupras dabar, supras vėliau, arba tuomet, kai vėl Savęspi susitiksime. Jam parašiau:

Joooonai!
Nekvailiok  su tavo tais sparnais...
Būtų visos tokios bėdos!
Nusijuok!
Nusipersk!
Ir būk laimingas...
O kokie mes esame - ir seni, ir jauni - iš čia neblogai matyti.
Tai įdomu.

Aš čia nelabai rišliai apie tai, kad esame silpnavaliai – driokstelėjo kuolu, pamosavo mauzeriu ir  mes greitesni negu kiškiai.  Net sparnai pradeda augti, kad tik greičiau išbėgus. Ir svarbiausia, kad šie žmonės mano, kad taip reikia, nors ne retas jų save vadina kovotoju.
Menka, ponai - bičiuliai! Oi, kaip menka! Mane tik  kojomis į priekį iš čia išneš. Tik irgi nemanau, kad kažkam labai jau rūpi, kad mane taip išneštų. Kažkokie nuomonių nesutarimai, vertinimų skirtumai neduoda man priešų, neteikia piktumo, o juolab neapykantos.
Ir Vilnelei labai draugiškai parašiau:   

Penkti metai, kai čia. Būtent Jūs pirmuosius mano kūriniu vertinote. Ar nors kartą pasakiau , kad melagė? ar kad bjauri? durnelė? Priešingai, Jūs taip vadinote save, o aš prašiau nevadinti taip savęs. O kodėl - irgi juk žinote.
Todėl mano linkėjimas, dirbti darbą, manant, kad  galiu klysti, neužmiršti dėl ko pačiai skauda... O jeigu nieko neskauda, tai... tai lyg ir kalba baigta.
Ir dar - pasižiūrėkite savo artimiausioje aplinkoje, ar viskas ten gerai? Nepaisant, ar galite ką keisti, ar- ne.
Tai tiek. Daugiau nevarginsiu.
O kad jūs pasirodėte čia taip, kokią  matome, tai, mano supratimu labai gerai. Kiti adminai tokio atvirumo, deja, vengia..
Už tai Jus giriu.