Dar palauk, rugpjūti

Uždariau savo skausmą ir nerimą
Tolimiausiame sielos kamputy
Ir skubu tekina per gyvenimą,
Nešdama savo brandų rugpjūtį.

O pro šalį pavasariai lekia...
Jie – ne mano, manieji nutolę.
Svyra dienos lyg žiedlapiai kekėj,
Mindo kojos pavargusią žolę.

Tu palauk, neskubėk taip, rugpjūti,
Leisk pavasarių dar pažiūrėti.
Nebaigta juk darbų šienapjūtė,
Leisk gerumui širdy užderėti.

Leisk dar pievoj akis paganyti,
Palydėt debesėlį pavėjui...
Aš turiu užauginti suspėti,
Ko šiandieną pasėt nesuspėjau.