Dalia Jazukevičiūtė "Jonui Mekui"

Mes gulėjome virtuvėje ant grindų
apsiavę sunkiais žieminiais batais
Meko sniegas miegojo lauke
kaip mažas vaikelis
bet vis negalėjom nurimti
šūkavom padrikas eiles
kitų ir savo
aš jau buvau išeikvojusi
maisto atsargas
išvarčiusi visas pelenines kėdes
nutempusi visas staltieses
su taurėm žemyn
o Mekas įkalintas
mano virtuvėje
lyg koks vabalas degtukų
dėžutėje
pavargo nuo šėtono ir Dievo
peštynių
kurios kas vakarą vyksta
"Suokalbyje"
prašė primerkęs akis
"Tik tu nepažadink sniego"
ir aš užmigau rami
ir sapnavau kaip ant kelio
sniegino šoka Meko širdis
o rytą mano gražuolė dukra
palydėjo Meką į liftą
sugrįžus pasakė
"Tas tavo Mekelis
toks pats kvaištelėjęs
kaip ir tu.
Nustok žliumbti"