Bernardas Šo:

"Aš labai anksti turėjau nutraukti savo lavinimąsi, nes reikėjo eiti į mokyklą."

No one is to blame

Ištrauki segtuką paklydėlį
išsprūsta srovelėm liepsna
teka per kaktą ir kaklą
ir padega dykrą suskirdusią
kur dykinėja abstrakcijos iš proto išskilusios
ugniniai plaukai apglėbia smiltynes ir išriša nuodėmes
šaltiniai ištrykšta giliausi ir pašto dėžutėj randu
taip lauktą sruogelę plaukų ir kvapą nuodėgulių

Ramybė, pagaliau ramybė

Jaučiuos kaip ta lempa, kur kai dieną prisigeria šviesos, tai naktį šviečia.

Archeologas rado suakmenėjusią dailininko paletę

Kaip atsitinka, kad žmogus ištrinamas nuo žemės paviršiaus? vaikšto, tarkim, tik kūnas - jo forma, bet pats žmogus jau neegzistuoja, žiūri tuščiu žvilgsniu į vieną tašką arba yra socialiai atskirtas. Gal čia reikia kažkokių ypatingų ryšių? Kažko subtilaus ir naivaus?

Mes gulėjome virtuvėje ant grindų
apsiavę sunkiais žieminiais batais
Meko sniegas miegojo lauke
kaip mažas vaikelis
bet vis negalėjom nurimti
šūkavom padrikas eiles
kitų ir savo
aš jau buvau išeikvojusi
maisto atsargas
išvarčiusi visas pelenines kėdes
nutempusi visas staltieses
su taurėm žemyn
o Mekas įkalintas
mano virtuvėje
lyg koks vabalas degtukų
dėžutėje
pavargo nuo šėtono ir Dievo
peštynių
kurios kas vakarą vyksta
"Suokalbyje"
prašė primerkęs akis
"Tik tu nepažadink sniego"
ir aš užmigau rami
ir sapnavau kaip ant kelio
sniegino šoka Meko širdis
o rytą mano gražuolė dukra
palydėjo Meką į liftą
sugrįžus pasakė
"Tas tavo Mekelis
toks pats kvaištelėjęs
kaip ir tu.
Nustok žliumbti"