O, Imperatoriau, kokie didingi tavo rūmai,
Kai žvilgčioja pro langus Roma
Nelyg maža išpaikinta mergiotė
Dienom ir saugoja tave, kai jau mieguos
Giliai, o Imperatoriau, nugrimzdęs Tu.
Kokios didingos žvaigždės Tavo,
Kurias po skraiste parnešei, surinkęs iš kraštų,
Kuriuos vaikai žvaigždes
Visai kaip obuolius pakampėm spardo,
Taip pasakojai, o Imperatoriau, girdėjau.
Sakei, kad moterys tose šalyse po kojom
Tau ir žirgui krenta, o Didysis, taip kaip ir aš
Suklupčiau, jei kada pakilus nuo darbų
Galva nesvaigtų, nes, ak, didingi tavo rūmai!
Kur languose tik Roma, akylai saugoja
Vien tiktai tavo nugarą, kai naktį atsuki
Taip kaip ir man, nors jei žinotum, kad naktim
Aš Roma tau būnu, tikriausiai neatsuktum netgi kojų.
R.R.