ar mes sveiki?

ar mums tikrai viskas gerai, kad kyla noras čia būt? viskas gerai su draugais, mylimaisiais? gal karjera žeminanti? prisipažinsiu -
aš neturiu draugų
kažkaip vat net artimo ryšio nei su broliu, nei su seserim
nepavyko sukurt, išlaikyt, išsaugot. toks jausmas, kad
iš pagrindų esu antisocialus ir jei galėčiau nuspaust mygtuką, kuris sunaikintų visą pasaulį - tikriausiai tą ir padaryčiau, nes pasaulis, kaip vaiduoklis, man patinka labiau. tuščios gatvės vietoj pilnų, apleisti pastatai vietoj šviečiančių ir šiltų, pėdsakai patinka labiau už šalia aidinčius žingsnius.
ar aš mizantropas? tikiuosi, kad ne. galbūt ir apsidžiaugčiau žmogiška būtimi, kurios tačiau būtų labai nedaug - sutiktį seną kapinių sargą naktį. mane galbūt gal ir pradžiugintų kita būtis, jei jos būtų žymiai mažiau... sutikti vienišą pakeleivį lietingą dieną.
yra dar vienas problemos sprendimo būdas - natūrali priešingų lyčių trauka, bet ar moteris gali būti tikra draugė vyrui? kas užginčys, kad pilnavertiška draugystė atranda save tarp dviejų panašių individų? kurie, pasauliui apsivertus aukštyn kojom, galėtų tuo pačiu tapti ir didžiausiais įmanomais priešais?