žinot kaip būna, kai būna liūdna
ir kai pradeda lyti ir pabunda atgaiva sieloje
palaimingo sapno ramuma
žinot užmėtysit mane akmenim -
bet mano sieloje buvo karantinas ir
Dievas tiesiog išpildė mano norą

vieną šviesią dieną suprastum, kad visas tavo ligšiolinis gyvenimas buvo laiko švaistymas? ką darytum? pradėtum gyvenimą iš naujo? ar tartum sau : tebūnie, visą gyvenimą švaisčiau laiką ir toliau metodiškai jį švaistysiu.

kas čia per sofistinė funkcija? paspaudi mygtuką ir jautiesi arčiau tiesos.

nabagėlių tiesa

metafizinės būtybės, mūsų korona virusas nepalies, galim toliau džiaugtis simbolių mainais.

staiga X pakelia galvą ir klausia Y: ko netepi?

Y - ko netepu?
X - pyrago.
Y - kokio dar pyrago?
X - nu juk kiekvieną dieną kepame pyragą.
Y - kokį dar blyn pyragą, ką tu čia šneki?
X - ar gali neapsimetinėt, pats gerai žinai.
Y - jopšikmat, dabar nakties vidurys, apie kokį tu čia pyragą spangsti, tu supranti, kad mane tu žadini?
X - gali baigt? mums reik kept pyragą.
Y - po velnių, nu dabar jau užknisai, kokį dar pyragą, iš kur tu čia trauki, kas tau yra?!!
X - gali nerėkt?
Y - kas tau yra blet?!
X - raminkis
Y - gerai nebetrukdyk, einu miegot.

Šliogeris sakė, kad šiais informacijos perpildymo laikais, vienintelis pateisinimas rašyti yra rašyti baisiai storus tomus. Kodėl? Todėl, nes taip  garantuosim, kad tų knygų niekas neskaitys.

o ką rašyke mes išsidirbinėjam? rašinėjam kuo trumpesnius rašinėlius...

aš jaučiuos nusikaltęs sau - nes iš savęs atėmiau savo laiką. ir nežinau kaip geriau save nubaust, kaip, atimant iš savęs, dar daugiau laiko. ir taip begalo...

https://www.youtube.com/watch?v=vmcIF2etD4A - a poet is distinguishes himself from prosasist by counting. if you don't count you are not a poet

ar mums tikrai viskas gerai, kad kyla noras čia būt? viskas gerai su draugais, mylimaisiais? gal karjera žeminanti? prisipažinsiu -
aš neturiu draugų
kažkaip vat net artimo ryšio nei su broliu, nei su seserim
nepavyko sukurt, išlaikyt, išsaugot. toks jausmas, kad
iš pagrindų esu antisocialus ir jei galėčiau nuspaust mygtuką, kuris sunaikintų visą pasaulį - tikriausiai tą ir padaryčiau, nes pasaulis, kaip vaiduoklis, man patinka labiau. tuščios gatvės vietoj pilnų, apleisti pastatai vietoj šviečiančių ir šiltų, pėdsakai patinka labiau už šalia aidinčius žingsnius.
ar aš mizantropas? tikiuosi, kad ne. galbūt ir apsidžiaugčiau žmogiška būtimi, kurios tačiau būtų labai nedaug - sutiktį seną kapinių sargą naktį. mane galbūt gal ir pradžiugintų kita būtis, jei jos būtų žymiai mažiau... sutikti vienišą pakeleivį lietingą dieną.
yra dar vienas problemos sprendimo būdas - natūrali priešingų lyčių trauka, bet ar moteris gali būti tikra draugė vyrui? kas užginčys, kad pilnavertiška draugystė atranda save tarp dviejų panašių individų? kurie, pasauliui apsivertus aukštyn kojom, galėtų tuo pačiu tapti ir didžiausiais įmanomais priešais?