Amžinatilsį, Profesore.

Vos prieš valandą LRT portalas paskelbė liūdesio žinią: „Mirė filosofė, eseistė, literatūros kritikė Jūratė Baranova“

Nuostabi dėstytoja. Nuostabus žmogus. Laivas žmogus. Galėjo diskutuoti visomis temomis, visur išlaikydamą erudiciją ir genialumui būdingą kuklumą. Mane labai palaikė visame kūrybiniame kelyje...
Dar visai visai neseniai susirašinėjom, taip neseniai... Net nespėjau atsakyti į jos paskutinę žinutę:
„Vainiau, norėčiau nusipirkti Jūsų knygas. Turiu tinkamo amžiaus anūkę“.
Labai nustebau, kad parašyta po „mirė po sunkios ligos“, nes dar, rodos, prieš karantiną girdėjau jos balsą, kaip keista, gal sekundės metais pavirto, o metai – sekundėmis. Kiek daug kartais nežinome apie vienas kitą. Tolstame, plečiantis Visatai...
Ji atrodė tokia stipri, spinduliuojanti išmintį ir gerumą.

„Jetau, aš ją irgi puikiai pamenu, tos jos ilgus baltus plaukus ir ugnį jos vidaus.“ – ką tik parašė mano draugė.

Noriu pasidalyti vienu iš paskutiniųjų Profesorės įrašų. Ji pirmiausia pasidalijo daina: Андрей Макаревич – „Отдайте Литовцам Литву“ („Atiduokite Lietuvą lietuviams“ – „Машина времени“ lyderio Makarevičiaus daina, sudainuota po Lietuvos Sausio 13 įvykių).

Po juo parašė tokius TEISINGUS žodžius:

„Du kartus klausiausi dainos ir abu sykius ašara nuriedėjo. Šiandien po trisdešimt metų atrodo, kad taip ir turėjo būti. Bet galėjo būti labai visaip. Kiek vėliau jau valdant Jelcinui, čečėnai buvo traiškomi, bombarduojami atsivėdėjus. Įvyko stebuklas. Pavyko prasmukti pro atsivėrusį plyšį. Štai katalonams niekaip nepavyksta. Pavyko įtikinti. Paleido... Iki žemės lenkiuosi visiems, kas išdrįso priešintis, kas sumaniai vadovavo tuometiniam parlamentui, visoms aukoms, visai palaikymo komandai Rusijoje ir pasaulyje, ir pagaliau tam, kuris, visgi apsigalvojęs, paleido. Niekaip nesuprantu diskusijų dėl Vytauto Landsbergio statuso. Juk esame laisvi – turime dosniai dalintis laisvo pasaulio galimybėmis. Akivaizdu, kad jis buvo valstybės vadovas, išvairavęs jos vairą labai sunkioje situacijoje. Todėl iki žemės lenkiuosi ir jam ir dėkoju visiems už nusisekusį savo gyvenimą – už galimybę reikštis laisvai, rašyti knygas, kurios šauna į galvą, bastytis po pasaulį, kur papučia vėjas... Būtent dėl to galima buvo garbinti Nietzsche, o ne Marxą, gilintis į prancūzų postruktūralizmą, o ne į Lenino poleminius raštus. Viešpatie, baisu net pagalvoti, kas su mumis būtų buvę, jei to nebūtų įvykę...“

Būtent šie žodžiai apie Lietuvą, Laisvę, Vienybę... Dabar skamba vėl ir vėl. Ir išlieka tokie aktualūs.

Amžinatilsį, Profesore.