Išsekau rankos mostų. Liko tik skėsčiojimai. Po kelių dienų liks tik pirštai. O dar toliau - tik krumpliai. O po krumplių - tik išdžiūvusios venos. O po venų - tik  maža, vieniša, nieko nežinanti, nieko nesakanti, niekur neinanti, nieko nenorinti amžinybė.

Teisingai - kažkur tarp rankos mostų ir skėsčiojimų ir pirštų ir krumplių ir išdžiūvusių venų, kiekvienas nešiojasi mažą, vienišą, nieko nežinančią, nieko nesakančią, niekur neinančią, nieko nenorinčią amžinybę.

Tad kitąkart kai suspausit kumštį arba piktai mojuosit arba aistringai glebėsčiuositės, nepamirškit - rankose laikote amžinybę.

Žinau, žinau. Labai daug spaudimo, žinoti, kad nešioji amžinybę ir visi tavo judesiai yra kompromituojantys.

Nenukabinkit nosies. Bent jau nesate vieni. Aš irgi čia; vienas, bejėgis pats prieš save, amžinybės įkaitas. Galime dabar visi būti tokie kartu: (ne)vieni, bejėgiai, patys prieš save, vienas kitų įkaitai.

Atsidarykime Gregoro Zamzos bendruomenės klubą. Ten galėsime pasiskųsti savo rankos mostų deficitu. Beviltiškai skėsčioti. Mataruoti pirštais, kurie, nors dar vis prisikabinę prie mūsų galūnių, atrodys amputuoti, komiškai besiplaikstantys ore. Galėsim klausytis vienas kito krumplių kietumo. Bandyti įpūsti leukocitų į išdžiūvusias venas.

O po to – po to maža, vieniša, nieko nežinanti, nieko nesakanti, niekur neinanti, nieko nenorinti...

Bet iki to dar turėsim laiko. Daug laiko. Visą amžinybę.