Senstant dažniau prisimeni takius
posakius kaip šiluma kaulų nelauža
ar į kaulus smelkiasi šaltis. Šaltis
iki pat kaulų. Ir galvoji, kad tikrai,
jis pereina kūno audinius ir apsistoj
kauluos. Ne tai, kad senėjant būt
šalčiau, bet atain supratims ne
tik ape šaltį. Šaltis kausto, kuo jo
daugiau, tuo mažesnis noras ką nors
veikt. Tačiau poreikis judėt kyla.
O dar labiau pastebi saulėtus, taip
pat tamsius ir drėgnus plotus. Irgi
krūmynus, kuriuos vos prakošia vėjas,
bet juos krūmarovėm pjauna bei
rauna krūmaroviai. Biokurui. Ir
nebliek gamtinės apsaugos nuo vėjo.
Šian oro pranašavimuos pastebėjau,
kad pora valandų vėjo išvis nebus,
o po tam vėjas sukils. Tai vadinama
tyla preš audrų.
Reix mint seniūnijan, raiktų varyt tadu,
kai vėjas bus nulinis, bet vargu ar
įtaikysiu į tas dvi bevėjes valundas.
Svarbu, kad nebūt taip, kaip buvo
minunt iš Gruzdėnų į Žagarėnus.
Belaukiant autika pasirode ka jo
nebus. Prisirink žmanių, pralaukem
valandų, per kurių, itin žvarbių,
fotinau aplinkų ir bažnį. Katalikų
bažnes fotinu itin detaliai. Gaudau
ir tai kas ažu jų. Ažu jų būn fonas.
Medine arkitektūra ir kita.
Gruzdėnuos kunigiox
jauns ir ūkišks, čia vyxt daug
vestuvių. Juk vestuves galėt praait
ir Žagarėnuos, tik savotiškiau ir
kraupiau. Bažne ir stavėjima aikštelas mažesnas,
bet parkingai prireikus galėt būt ben du.
Savatiškums yr pačioj bažnej,
anos mažumi ir takiam jaukiam
baltumi. Tikt pre nuotakas.
Gruzdėnų bažne didela ir pernelyg
talpi, tur didinguma, bet ne jaukuma.
Visgi, vestuves Žagarėnas, kiek žin,
nevyxt. Žagarėnų bažnes kraupums
yra jas pašonej - kapines su balintu
tvoru remias į bažnį. Padorus
baltuma derinys baltom nuotakam.
Bažne balta ir kapinių tvara balta.
Reik tuoktis kai aplink balta balta
kur dairais, bet vaiduokliškuma
tai nepadidins,  jo laipsnis
aukščiausias kai baltumas slepias
lapijose.
Gruzdėnai nuo Žagarėnų yra per
padorų atstumą. Taip toli man nereik.
Pakax numint Šokdynę. Nuotolis
keliskart trumpesnis, bet turi nuolat
žėt, kad tavęs sunkvežimiai
nenupūstų. Vienam pažįstamui
taip jau yra nutikę, pirmų ir paskutinį
kartų.
Daug rimtų dvyratininkų sak, ka LTU
keliai niekam tikę, ypač turint omeny,
kad netur dviračių zonos, tokio
pakraščio ar paribio už baltos linijos.
Jei ir tur, tai tokį apkrumtytų, kad
nepaminsi. Dviratininkai yr paribio
žmones. Kai taupoma kelių ir žmanių
sąskaitu, dviratininx tur varyt
skalduotu asfaltuota kelia pakraščiu.
Ataj mada pakraščiuos pilt aštrių
skaldų, ka jin pjaustyt dviračių
padungas. Mindams ne tik turi
dairytis, bet tau da ir padungas
supjaust. Lietuva kerštingų ir taupių
kelininkų kraštas. Aštri
kaip aštriadančiai skalda paribiuos,
asfaltas nelygus, lopas ant lopo.
Minu ir jaučiuos extremals.
Man nereik šokinėt parašiutu iš
lėktuvo, rištis virve ir nert nuo TV
bokšto žemyn galvu. Kvailystės.
Geriau jūs važinėkit dviračiais.
Jei turit pajautrintą adrenalino
išsiskyrimą, šį bei tą patirsit.
Jei neturit, tai visokie šokinėjimai
nuo bet kur, na alų, tiltų ar na pušies,
vis tiek bus veltui. Prarasit ir pinigus,
ir pojūčius.
Minu. Turbūt reikėja ažsirašyt krauja grupį un runkoves.