Nobelio premixai


Šįmet Nob Prem laureate tapo kokia
tai Čiunga Čianga, kinė, - pamaniau,
bet ačiūdie ji ne kinė - nuo širdžiai
kiek lengviau, bet ne per daug, juk
tie išgamos korėjiečiai visi yra slapti
šunų valgytojai. Slapti todėl, kad
nenori, jog vakariečiai žinotų apie šį
jų pomėgį. Visgi, jei nesi baltas
ir civilizuotas žmogus, tai čeburekų
ir kibinų su šuniena nusipirxi bet kur.
Nk
da nežinau ape jų, bet perskaičiau
lygiai pusantra sakinia, galbūt iš jos
veikala The Vegetarian. Kame jin raš:

Susapnavau sapną, jog tampu
vegetare. Per tamsius kambarius
tipenau į virtuvę. Nekarpyti, tačiau
lygūs ir švarūs kojų pirštų nagai
rėžėsi į grindis, caxėjo ainunt.
Virtuvėje langas buvo vos praviras,
pro įtarpą skverbėsi vėsa ir vėjas.
Ilgainiui darėsi ne tik vėsu, bet ir
šalta.  Prie šaldytuvo stovėjau iki
paryčių, tuomet užmigau. Kai
nubudau, stovėjau prie šaldytuvo.
Naktiniai buvo šlapi nuo seilių,
po kojomis bala. Norėjau uždėti
delną an šaldytuva runkenas ir
atidaryt. Taip ir padariau.
Viduje, šaldytuvo šviesų apspistas
pūpsoj didingas Padėkos denos
kalakuts. Visaip kaip įtrintas, įdarytas
ir iškeptas. Dydžiu jis prilygo dinozaurui. Kaip gi šis gigantiškas
gyvis atsidūrė mano virtuvėje? -
klausiau savęs. Bet tuojau pat
susigrizbau - aš gyvenu Amerikoje,
kur šaldytuvo dydį apsprendžia
būtent Padėkos dienos kalakutas.
- Tu esi Vegetarė ir daugiau
nesikėsinsi į jokį gyvį! - tarė jis man.
Po šių gigantiškai didelio kalakuto
žodžių seilės liovėsi tekėti, aš
krūptelėjau. Ėmė drebėti rankos.
- Baisus sapnas, - galvojau. Kiek
laiko jau stoviu čia?

...