Rašyk
Eilės (78023)
Fantastika (2303)
Esė (1549)
Proza (10903)
Vaikams (2707)
Slam (72)
English (1198)
Po polsku (368)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šiemet pavyko! Kieme – paukštynas – zylynas, žvirblynas, strazdynas ir varnynas viename.
Galiu džiaugtis, gėrėtis, mėgautis ligvaliai O bandžiau penkis metus – bergždžiai. Paukščiai kiemą ignoravo.
    Žodžiu – nuo pradžios. Man staiga prireikė lesyklos kieme. Na, man jos visada reikėjo, visada vienokią ar kitokią turėjau. Ir pati kaliau, ir Gintas meistravo. Iš visko – tuščių pieno tetrapakų, kibiriukų nuo raugintų kopūstų, plastikinių butelių, senos plokštės ir visaip kaip kitaip. Žodžiu, tvariai. Tvariai dar tada, kai to žodžio nežinojau. Senam bute, kai lesykla buvo dar balkone, atskrisdavo visokių paukštukų, tikrai atskrisdavo. O kai atsirado kiemukas prie namo, tik pirmam sniegui iškritus, pradėjau kabint vėl visokias savadarbes konstrukcijas. Ir ką – ir nieko. Einu gatvelėmis – kitų kiemuose pilna zylių, žvirblių, strazdas vienas kitas. Aplipę ir gražias pirktines lesyklas, ir sukarpytus plastikimius butelius. O koks jiems skirtumas – bile lesalo netrūksta.
    O mano kiemuky – du žvirbliai ant tvoros ir tie savadarbę lesyklą plačiausiu ratu aplenkia. Su lesalu, ne tuščią gi!
    Šiemet nutariau paklausyt ne gerbiamo vyro patarimo statyt lesyklą šalčiams užėjus, o ornitologų išminties ir paukštukus nutariau primaitinti dar lapkričio pradžioj, kai sniegu net nekvepėjo. Ir…
    Iškarpiau kibirėlyje nuo kopūstų didelius langus, kad zylės pataikytų galvų nepraskeldamos, iš vielos kantriai ir ilgai lankčiau kablį. Apsirūpinau saulėgrąžomis. Net lašinių nesūdytų po 1,19 euro nusipirkau. Saulius  visą tą konstrukciją ,,prišpindolino,, kieme prie skersinio. Lašiniams atskirą kablį juvelyriškai išlanksčiau. Ir tykau prie lango.
    Ir ką gi  - jau po kelių minučių pasirodė zylės pionierės. Ne tos, kur visad pasiryžusios, o tos, kur pirmos, žvalgės kurios. Stvėrusios po saulėgrąžos  sėklytę, aižyt tūpė į kaimyno vyšnią. Aš triumfuoju! Mano lesykla veikia!
  Tą dieną zylės buvo keturios.
  Kitą rytą… kitą rytą jų buvo turbūt keturi šimtai! Jos po dvi ar po tris virtuoziškai įsmukdavo vidun pro improvizuotus langus kibirėlyje, stverdavo sėklą, užleisdavo vietą kolegėms, kurios išsirikiavusios kantriai laukdavo eilėje ant tvoros. Kelios akrobatės įsikibusios žemyn galva kapojo lašinius. Link pietų pasirodė keli žvirbliai. Bet jiems nusitaikyt į siūbuojančią ir linguojančią pilną zylių kibiriuką buvo be šansų. Ne tas vikrumo kalibras. Ar ne to kalibro vikrumas?
  Vakarop kažkas ,,nufirino,, lašinį. Įtariu – varna, labai jau įtartinai spoksojo nuo kaimyno eglės. Dar į kažką taikėsi kėkštas, bet tas gal ne mėsėdis? Gal į riešutą?
  Supratau, kad kyla reali grėsmė visos tos govėdos neišmaitinti ir kad užsikroviau nepakeliamą naštą – esant tokiam kiekiui veltėdžių,  nespėsiu pildyti improvizuotos  lesyklos. Negaliu gi valandomis budėt prie lango.
  Užsimerkiau į tvarumą – nugalėjo praktiškumas – nupirkau pramoninę lesyklą kuri taupiai dozuoja pašarą. Ir pradžiai – dvi pakuotes lesalo. Pritvirtinau. Ši jau taip nebesiplaikstė, nesiūbavo ir tuo pasinaudoję, tuoj pat prisistatė ganytis ant tvirto pagrindo pratę žvirbliai. Daug žvirblių. Labai daug žvirblių. Jie be tvarkos ir be eilės puolė prie pašaro, pešėsi, nesilaikė drausmės, eiliškumo ir elementaraus etiketo, aižė, šiukšlino čia ir dabar, apšneršktė kiemą, keliuką, automobilius… Na, tokie kiemo valkatėlės. Bet, nors ir su savo žvirbliniu pašalpiniu mentalitetu – ne mažiau alkani.
    Taigi, mano poreikis kažką maitinti, šerti, rūpintis – patenkintas su kaupu. Dabar esu dvikojų dvirankių šeimos narių maitintoja, Rikos aptarnaujantis personalas, jūrų paršiuko Adolfo socialinė darbuotoja ir visos Kanapių gatvės smulkiųjų sparnuočių valgyklos darbuotja.
    O ką aš norėjau tuo pasakyti? Ogi nieko. Galima kartais nieko nenorėt pasakyti? Nieko svarbaus, nieko gilaus, širdį draskančio ar prasmingo. Šiaip. Paprasčiausiai pratinausi prie naujos klaviatūros, nes nuo  didžiojo vaiko eilinį kartą, lyg išaugtas švarkelis atiteko eilinis ,,išaugtas,, laptopas. Prieš tai spausdinau prancūziška klaviatūra, nes kitas sūnus, grįžęs iš mokslų Lione, geranoriškai perleido saviškį ,,išaugtą,,  kurį kažkada pati ir nupirkau vietoje  to, kurį suliejo pienu.


2023-11-26 21:05
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2023-11-27 20:30
Laila
Taip ir matau  Jūsų lesyklėlėj paukštelius.mano valgykla "Zylė" jau 15 metų gyvuoja, net kelios zylutės turi ir vardus. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-11-27 17:43
Mintautė
Optimistinis pasakojimas. Sveikinu su prasmingu darbu. Paukšteliai padėkos, kas dieną atskrisdami palinksminti ir palesti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą