Stoviu po obelim. Ir sninga sninga. Balta balta už mane  jau daug vyresnė obelis. Žila - pasakytų.  Ir pieva jau balta žiedlapiais.
  Na, ne šiaip stoviu, apžiūriu po ta pačia obelim stovintį  automobilį ir stebiuosi, kaip kirai jį apdirbo. Sodriai taip. Kaimynė siūlo jau tikrai pirkt loterijos bilietus - tiek š… tikrai atneš sėkmę. Pagalvosiu netgi.
  Bet sninga gražiai - žiedlapiai sukasi lėtai ir valsu leidžiasi. Į žolę, ant  mašinos, kimba į plaukus. Kaip, beje, ir kasmet. Ir kasmet gražu, ir kasmet žiūri į tą baltą karalienę mėlynai aukštame danguje.
  Ir kartais pasidžiaugiu, kad gyvenu krašte, kur yra visi metų laikai, kad ir vėl po viso rudens ir žiemos purvo bei tamsos būna ta žiedlapių sniego diena. Banalu iki negalėjimo. Aprašyta visų, kas netingi. Bet gyvendama kokioj Centrinėj Amerikoj ar pusiaujo Afrikoj ir nepažinčiau to jau visų rašytojų ir rašytojėlių nuvalkioto grožio. Turbūt nepažinčiau pirmąkart pjaunamos žolės kvapo, narcizų švelnaus svaiginimo, alyvų ir ievų aštraus aromato, pramušančio net pavasarinės šienligės slogą.
  Tiek to, mašinos neplausiu.  Tik langą nuo kakų  pavalysiu - kelią gi reik matyt. Sodyboj, viską sodyboj,  po to.  O dabar važiuosiu ir stebėsiu margai  ir negrabiai sulopytus laukus. Na gerai - ne sulopytus - kažkaip varganai ir graudžiai nuskambėjo. Grožėsiuos pavasario susiūtu, upeliais nudygsniuotu skiautiniu.
  Važiuosiu.