Tramvajus brenda per slėnį. Aptaško ženklą perspėjantį apie potvynį. Tuoj pat aplimpa slyvų žiedlapiais ir pranyksta šuoruose.
O viduje suvytę bastučiai ir minkštos kaliaropės. Nemaniau, kad kad taip joms būna - nesusitraukia, o spusčiojasi lyg kempinės. "Matai, tai ir yra tikroji autentika", rodau maišelį, prie kurio parašyta "pigiau, nes greit baigsis galiojimo laikas". Galiojimo laikas sustojo prieš dvejus metus.
O gal niekas nesustojo. Gal visata, šita visata, keli šimtai kvadratų su suvytusiais bastučiais - tiesiog kitas laikas.
Klausau ką kalba ir perpasakoju. Kasdieniai pokalbiai įvyniojami į mano braižą. Restike nėra stalelių dviems. Tik daugybė stalelių daugybei. "Ten yra druskos jei nori". Nenori. Norėtų jautienos, bet visi vištienos patiekalai šiandien iš avienos.
Avių laukai dvokia. Avys dvokia. Kalnai apdribę nuėsto dygsmo lavonėliais dvokia. Tokiu, kuris lieka šnervėse net visai dingęs. Lieka nejautrumu tam dvelksmui. Bet gal ir nereikia užuosti, kai nėra nieko aplink. Tik šlapia vilna ir žvirgždas primenantis dar šlapesnį kailį.
"Ji valgo kaip ėriukas", sakau. Mažas kanibalas su druskyte. Dar karšto vandens arbatinin ir po to jau tikrai eisim.