Mrs Do, nieko Tu nepraradai. Matau Tavo kibirkštį. Tu gyva. Gal net viena gyviausių iš čia esančių.
Ir galima liūdėt, truputį nusivilt savim, kitais, bet tik truputį. Visi taip kartais daro. O paskui vėl tikėt.
Tu labai labai labai labai gražiai rašai. Rašyk ir viskas.
Galvoju, kad visas tas vaikiškas džiugesys, jaunatviškas spindėjimas, poezija, kūryba, tebuvo sluoksniai, kuriuos reikėjo nulupti. Visi tie mylėti, prarasti, taip pat. Visi neišsipildymai. Aš net nebandžiau sulaikyti jų. Nusilupo, nuėjo skutais ir tiek. Ir štai, dabar, esu kokia esu - pilna kartėlio, mirusi viduje, praradusi kibirkštį.