Pasiilgstu rašyti. Kalbėtis su kažkuo apie rašymą. Juk tai svarbu.. Bet aplink pridygę žmonių, su kuriais tegaliu pasikalbėti buitinėmis temomis. Paskalos, santykių gvildenimas, kasdieniškų reikalų planavimas. To reikia, juk pati norėjau pajusti žemę po kojomis. Bet taip traukia į tą kitą pusę. Melavau varnai, sakydama kad poezijos manyje nebeliko, kad aš tuščias šaltinis, netiesa rai, saviapgaulė. Menas už viską svarbiausias. Jis teikia malonumą, jo gvildenimas, išreiškimas, interpretavimas yra kelias į atsakymus, į tobulumą. Ne ne, nepasidarai tobulas, bet augi, jauti kaip augi, dvasiškai. Kaip aš to ilgiuosi. Ar pati sau sukūriau narvelį? Pati pati. Bet taip susiklostė, matyt taip reikia.