kamanė akmenukais ropinėja pilna juodų lašų gėlynų klomba sunku pakilt kai slegia plūstanti rasa kaip nesužeisti kailiniuoto rutuliuko besiritančio nuo gėlės lig ašaros
gesink tą saulę ji sudegint baigia laikai ją tarsi skydą ir be žodžių žudai kiekvieną mirksnį kai atsisuku mažom strėlytėm lyg geluonimis iš primerktų akių išleidi vakarą
pasivaikščiojau tavo parkuose šiąnakt buvo gūdu ir tik akys du žali mėnuliai krito ant skruostų skaudžiai lyg antausiai aš juos delnuose sušildžiau ir paleidau šviesti kelio kitiems
* * o tu tik tada esi tu kai tiki kad esi nors žinai kas tikra ir kad miela tai gali būti jei gali piramidės viršuje pamatyti kad nieko nėra švelniau už tave
. . tai yra mūsų sapnas svaigiausias kai nekalbam tik iš kur semtis kantrybės laukiant atsirandantys žodžiai lyg šiaudas skenduoliui tris kartus parašiau žodį ši o juk iš taip paprasta kaip ir į
Dailininko parašas po miglose bebraidančio žirgo paveikslu „Vaikystėje labai norėjau turėti arklį. Nors pusę…“ primena ne pavadinimą, o veikiau amžinai gyvos vaikiškos svajonės prisiminimą