Vitsi itseikit į tapną. Ir rytoj papatakokit Kitkeliui ką matėt. Vitsą dieną patakokit. Taip reikia. Manets neputs. Pet patskui ats perzvelgtsiu. Neratsykit jokių netąmonių. Tai tsvarpu. Dapar pa.
Kaip tai tu tspecialitstats? Tada vadinatsi kenkėjats, taip? Nets jei tspetcialitstats tada kaip ir Proidats, taip? O tokie yra patyts tikriautsi kenkėjai, kurie vitsuts nukreipia maltits po pavirtsiuts vititkai neueinat į gelmę, nets įtikina juots, kad tai ir yra gelmė. Įtsivaizduoji? - tu dar net iki priengiuko nepriėjęts, o tau tsako, kad tu jau perėjats per durits ir negana to, dar ir nuėjęts toliautsiai, kaip jumts patinka tsitai m? Juk tai patyts tikriautsiai kenkėjai!! Tsiaupats. Kam reikalingi tspecialitstai?! Tia kats tau - kranų tsantechnika ar megztinio hardingerits, kats ats klautsiu?! Vitstots! Tia reikia Vaiktsciotojų, o ne tsopecialitstų! Tu pats iki kur nuėjęts, tu man dapare patakyk a?! Ką matei ir ką tau patakė tie ką matei?! Tuctuojau Kitkeliui.
Aš juk negalvoju, kad jūs turėtumėte jaustis verti kalbėti apie savo sapnus Kiškelio dienoraštyje, tai kodėl jūs galvojate, kad aš turiu būti kažko tai verta? Kam iš viso čia įpainiojate kažkokias tai vertes? Kodėl negalite tiesiog būti žmonėmis, tokiais, kokiais ir esame visi - nuogi atėję ir nuogi išeisiantys m?
SIGIZMUNDAS. Kam stebitės? Kodėl jūs nerimaujat?
Mane gyventi mokė sapnas,
Ir aš dar ir dabar bijau pabusti,
Ir vėl save urve ankštam regėti.
Kad taip nebūtų – aš ramiai sapnuosiu
Nes sužinojau tiesą pagaliau –
Žmogaus visi darbai tėra tik sapnas,
Ir taip kaip sapnas jie pradingsta,
Todėl aš noriu visą išnaudot
Tą laiką, kurs sapne man skirtas.
Atleisti meldžiam, jeigu kur suklydom,
Kilnus žmogus tikrai atleisti moka.