Tebūsiu prakeiktas, jei poezija neveda aukštyn: poetas Rimvydas Stankevičius atsako į poeto Gintaro Bleizgio klausimus (Metai 2013 Nr.4)

(Visas straipsnis įdomus ir vertas pasiskaitymo, pateikiu tik kelias ištraukas iš R. Stankevičiaus pasisakymų.)

– Poetas yra lygiai toks pat žmogus, kaip ir visi kiti, tik be odos – vien gyva mėsa. Iš dalies – jis toks prieš savo valią, nes jam skauda nuo BET KOKIO pasaulio prisilietimo, o tai trukdo nerūpestingai ir laimingai gyventi bei užsimiršus, besimėgaujant kurti, iš dalies jis toks – savo noru (nors ne visi tai linkę pripažinti), nes oda – apsauginiu, jautrumą mažinančiu sluoksniu, kuris jį paverstų tokiu kaip visi – apvilkti jo čiuptuvėliai nesugebėtų reaguoti į parapasaulių sąskambius, nuolat aidinčius mūsų kasdienybėje, bet ne kasdienybės dažniu. Todėl kad ir kaip juokingai tai skambėtų – pripažinimas poetui yra lygiai toks pat išbandymas, kaip ir nepripažinimas. Jam apskritai viskas yra išbandymai, kas tik turi galios sudrumsti jo ritmą, nuvesti paskui žaltvyksles, atitraukti nuo rašymo, išvesti iš „poezijos girdėjimo“ ar „poezijos artumo nuojautos“ lauko. Todėl išbandymas poetui – ir santuoka, ir žemiškoji profesija bei darbo rutina, ir pinigų stygius, ir pinigų perviršis, ir visuotinis pripažinimas, ir visuotinė panieka, ir premijos...
*
Negana to – tuomet įmanoma įvardyti ir tą iki šiol neįvardijamą žmonijos ilgesį, tą jos amžino nerimastingumo ir disharmonijos priežastį – mes ilgimės ir nekantraudami laukiame baigties, o mirties baimė tėra tolygi abituriento baimei pažvelgti į iškabintus egzaminų rezultatus, ypač nujaučiant, kad susimovė. Juk jau daugiau nei du tūkstančius metų žmonija kartoja maldą „Tėve mūsų“ – nejaugi nė vienas nesusimąsto, ko prašo besimelsdamas: „Teateinie Tavo karalystė“? Pasaulio pabaigos. Sustojusio laiko. Bet sustojusio ne ties prakeiksmo, bet ties meilės ekstazės akimirka.
*
Tikiu, kad manosios knygos (ir tos, apie kurias kalbam, ir tos, kurias dar parašysiu) bus jei ne tokio susigaudymo vadovėliai, tai bent jau – pratybų sąsiuviniai. Tai nuo pirmųjų eilėraščių buvo mano pagrindinis siekis. O perskaitęs Česlovą Milošą, iš jo skolinuosi tik terminą: visada niekinau poeziją, skirtą Ulro žemei; visada domėjausi tik ta poezija, kuri rodo kelią iš jos.
*
Dabar – apie kauliukus ir šešetus mano poezijoje bei ant knygų viršelių (jei jau išsidavei, kad tave tai baugina – mėginsiu ne juokais įgąsdinti). Ir tu, ir daugelis vilniečių dar atsimena šiurpiam gaisre žuvusį Remį – mano draugą aklą fleitininką Remigijų Audiejaitį. Tai štai – į jo kapo duobę subėriau penkis lošimo kauliukus (jo mėgtam ir drauge daugybę kartų žaistam kauliukų pokeriui atminti) ir nustėrau pamatęs, kad visi jie sukrito šešetais į viršų – aukščiausia įmanoma žaidimo figūra.
*
Tačiau dėl demoniškumo tavuosius lūkesčius turėsiu nuvilti. Ir tebus čia pasitelktas pats Šerlokas Holmsas. Kai daktaras Vatsonas po nuoseklių stebėjimų „kambarioką“ „demaskavo“ kaip nusikaltėlių vadeivą, genialusis seklys ištarė: „Jūsų pastebėjimai teisingi, bičiuli, tik ten, kur reikėjo užrašyti pliusą, jūs užrašėte minusą“. Panašiai yra ir manuoju atveju – mėginimas perskaityti žvėries skaičių reiškia ne tarnystę žvėriui, bet mėginimą su juo kovoti.
    Žinoma, tavo tiesa – juodybė ir gundo, ir nori pagriebti šviesą, bet argi ne tuo pačiu poligonu su tais pačiais tykančiais „siurprizais“ kiekvienas mirtingasis turi praeiti? Svarbiausia, kad esu tvirtai pasirinkęs – su kuo aš, kieno esu. Nors, atvirai tariant, jau nustojau vilties perkalbėti norinčius mane matyti juoduoju burtininku. Ką gi darysi, anot vienos Bibliją apaugusių legendų – ir pats šv. Jonas, net apaštalas būdamas, buvo teisiamas už raganavimą.