Luida
manau, tai mano kaltė,
tikriausiai, kad mano
užkabinai ir tempei,
taip ilgai, taip ilgai,
netgi spėjai pavargti
o kai supratai, Luida,
kad kažkas čia ne taip
(aš žinau, supratai),
pasiėmei pagaliuką,
plonesnį,
ir nukrapštei, kas ten buvo
belikę
ir užmetei vėl,
nors kas ten težino,
ей богу