Aš žinau - mano eilės paseno.
Nebe mano - kiti jau laikai,
Bet tie žodžiai širdy vis gyvena.
Jie man brangūs kaip mano vaikai.
 
Aš jiems laisvę, o man - ramią širdį,
Kad neveltui aš juos auginau.
Gal bent vieną širdelę sušildys,
Gal pravirkti privers - nežinau.

Išbarstysiu visus alei vieno,
Gal bent vienas daigelis sudygs.
Jei ne rožėm - tebūna purienom,
Kol širdy abejonių neliks.